Aprašymas

Iš Tamer Badr knygos „Laukimo laiškai“

Iš karto reikia pažymėti, kad savo knygoje („Lauktos žinutės“) neminiu ir neruošiu kelio jokiam asmeniui, kuris praeityje ar dabartyje pasirodė kaip Visagalio Dievo pasiuntinys. Įrodymai, įrodymai ir stebuklai, kuriuos minėjau šioje knygoje, kuriais Visagalis Dievas parems ateinantį Pasiuntinį, nepasireiškė jokiam asmeniui, kuris skelbėsi esąs Mahdis ar Pasiuntinys, nesvarbu, ar praeityje, ar dabartyje. Šioje knygoje taip pat neminiu savęs ar jokio asmens, kurį pažįstu iš arti ar toli. Neturiu įrodymų, kurie ateina su Pasiuntiniais, ir nesu Šventojo Korano įsiminėjas. Visagalis Dievas man nedavė dviprasmiškų eilučių ar nesusijusių raidžių Šventajame Korane aiškinimo. Taip pat neradau to jokiame asmenyje, kuris skelbiasi esąs laukiamas Mahdis, nesvarbu, ar jis būtų dabartyje, ar tarp tų, kurie praeityje skelbėsi esą Mahdis. Ateinantis Pasiuntinys apibūdinamas kaip „Aiškus Pasiuntinys“ [Ad-Dukhan: 13], o tai reiškia, kad tai bus aišku ir akivaizdu kiekvienam, turinčiam žinių ir įžvalgos, ir jis turės apčiuopiamų įrodymų, kurie įrodys, kad jis yra Visagalio Dievo Pasiuntinys, o ne tik vizijos, sapnai ir vaizduotė, ir įrodymai, kuriuos jis turės, bus aiškūs visam pasauliui ir nebus skirti tik tam tikrai žmonių grupei.

Ši knyga yra mano žinia jums ir ateities kartoms Visagalio Dievo vardu, kad neateitų diena, kai jus sukrėtė Visagalio Dievo pasiuntinio pasirodymas, įspėjantis jus apie Jo bausmę. Netikėkite juo, netikėkite juo ir nekeikite jo, kad nesigailėtumėte dėl to, ką padarėte. Taip pat patvirtinu, kad esu sunitų mokyklos musulmonas. Mano tikėjimas nepasikeitė ir nesu atsivertęs į bahajų, kadianizmą, šiizmą, sufizmą ar jokią kitą religiją. Netikiu sugrįžimu, kad Mahdis yra gyvas ir šimtus metų slepiasi rūsyje, kad Mahdis ar mūsų Mokytojas Jėzus, ramybė jam, yra pasirodęs anksčiau ir miręs, ar bet kokiais kitais panašiais įsitikinimais.

Svarbu tik tai, kad pakeičiau daugelį amžių paveldėtą įsitikinimą, jog mūsų Mokytojas Muhammadas, ramybė ir palaima tebūnie jam, yra Pasiuntinių Antspaudas. Dabar, kaip teigiama Šventajame Korane ir grynoje Sunnoje, tikiu, kad mūsų Mokytojas Muhammadas, ramybė ir palaima tebūnie jam, yra vienintelis Pranašų Antspaudas. Remiantis šiuo nauju įsitikinimu, pasikeitė mano požiūris į daugelį Šventojo Korano eilučių, rodančių, kad Visagalis Dievas ateityje atsiųs kitą Pasiuntinį, kuris seks ir įgyvendins mūsų Pranašo šariatą.

Mano tikėjimas, kad Visagalis Dievas pasiųs naują Pasiuntinį prieš ateinančius kankinimų ženklus, nebuvo seniai įgytas tikėjimas, o veikiau prieš aušros maldą 1440 m. Šabano 27 d., atitinkančią 2019 m. gegužės 2 d., Ibrahimo Al-Khalilo mečetėje netoli mano namų, spalio 6 d. rajone Didžiajame Kaire, kur, kaip įprasta prieš aušros maldą, skaičiau Koraną ir sustojau ties Surat Ad-Dukhan eilėmis, kuriose kalbama apie dūmų kankinimų eilutę. Visagalis Dievas tarė: „Jie verčiau abejoja, žaidžia (9) Tad laukite Dienos, kai dangus atneš matomus dūmus (10), kurie padengs žmones. Tai skausminga kankynė (11) Mūsų Viešpatie, pašalink nuo mūsų kankinimus. Iš tiesų, mes [dabar] esame išsigandę.“ Tikintieji (12) Kaip jie gali gauti priminimą, kai pas juos atėjo aiškus Pasiuntinys? (13) Tada jie nusisuko nuo jo ir tarė: „Pašėlusis mokytojas.“ (14) „Mes trumpam panaikinsime bausmę. Jūs tikrai sugrįšite.“ (15) „Tą dieną, kai Mes smogsime didžiausiu smūgiu. Iš tiesų, Mes atkeršysime.“ (16) [Ad-Dukhanas] Taigi staiga nustojau skaityti, tarsi skaityčiau šias eilutes pirmą kartą gyvenime, nes eilutėse, kuriose kalbama apie Ad-Dukhano įvykius ir tai, kas įvyks ateityje, buvo paminėtas Pasiuntinys, apibūdinamas kaip „aiškus Pasiuntinys“. Taigi, aš kartojau šių eilučių skaitymą visą Šiandien, kad gerai suprasčiau, pradėjau skaityti visas šių eilučių interpretacijas ir pastebėjau, kad yra skirtumas tarp šių eilučių interpretacijų, taip pat skirtumas tarp šių eilučių aiškinimo laiko ryšio. Eilutė aiškinama taip, tarsi dūmų eilutė pasirodė ir baigėsi Pranašo (ramybė ir palaima tebūnie jam) eroje, tada po jos seka eilutė, kuri aiškinama taip, tarsi dūmų eilutė įvyks ateityje, tada po jos einančios eilutės aiškinimas grįžta prie to, kad tai buvo Pranašo (ramybė ir palaima tebūnie jam) eroje. Nuo tos dienos pradėjau kelionę ieškodamas pasiuntinio, kurį Visagalis Dievas pasiųs prieš dūmų eilutę, patvirtindamas Visagalio žodžius: „Ir Mes niekada nebaudžiame, kol neišsiunčiame pasiuntinio (15)“ [Al-Isra’: 15], kol visiškai įsitikinau, kad Pranašas, ramybė ir palaiminimas tebūnie jam, yra tik Pranašų Antspaudas, o ne Pasiuntinių Antspaudas, kaip sakė Visagalis Dievas Surat Al-Ahzab: „Muhamedas nėra nė vieno iš jūsų vyrų tėvas, bet jis yra Alacho Pasiuntinys ir Pranašų Antspaudas. Ir Alachas yra Žinantis apie viską.“ (40) [Al-Ahzab]. Taigi Alachas, Aukščiausiasis, Kuris yra Žinantis apie viską, šioje eilutėje nepasakė „ir Pasiuntinių Antspaudas“. Eilutė taip pat nenurodo, kad kiekvienas pasiuntinys yra pranašas, todėl tarp jų nėra būtino ryšio.

Garsioji taisyklė (kad kiekvienas pasiuntinys yra pranašas, bet ne kiekvienas pranašas yra pasiuntinys) yra daugumos mokslininkų posakis. Ši taisyklė nėra kilusi iš Šventojo Korano eilučių, nei iš Pranašo (ramybė ir palaima tebūnie jam) posakių, ir, kiek žinome, ji nebuvo perduota iš jokio Pranašo (ramybė ir palaima tebūnie jam) kompaniono ar kurio nors jų teisiojo pasekėjo. Ši taisyklė taip pat reikalauja užantspauduoti visų tipų žinutes, kurias Alachas, Aukščiausiasis, siunčia kūrinijai, nesvarbu, ar jos būtų iš angelų, vėjų, debesų ir pan. Mūsų mokytojas Mykolas yra pasiuntinys, paskirtas nukreipti lietų, o Mirties angelas yra pasiuntinys, paskirtas paimti žmonių sielas. Yra angelų pasiuntiniai, vadinami Kilniaisiais Metraštininkais, kurių darbas yra išsaugoti ir užfiksuoti tarnų darbus, nesvarbu, ar jie geri, ar blogi. Yra daug kitų pasiuntinių angelų, tokių kaip Munkaras ir Nakiras, kurie yra paskirti kapo išbandymui. Jei manytume, kad mūsų mokytojas Muhammadas (ramybė ir palaima tebūnie jam) yra ir pranašų, ir pasiuntinių antspaudas tuo pačiu metu, tai nėra jokio Alacho, Aukščiausiojo, pasiuntinio, kuris paimtų žmonių sielas, pavyzdžiui, ir taip toliau iš Alacho, Aukščiausiojo, pasiuntinių.

Islamo teisė, apimanti maldą, pasninką, hadžą, zakatą, paveldėjimą ir visus Šventojo Korano nutarimus bei įstatymus, yra įstatymai, kurie išliks iki Teismo dienos, remiantis Visagalio žodžiais: „Šiandien Aš jums ištobulinau jūsų religiją, baigiau rodyti jums savo palankumą ir patvirtinau jums islamą kaip religiją (3)“ [Al-Ma’idah: 3]. Tačiau pasiuntiniai, kurie ateis ateityje, įskaitant mūsų mokytoją Jėzų, ramybė jam, nieko nepakeis šioje religijoje. Jie bus musulmonai kaip mes, besimeldžiantys, pasninkaujantys ir mokantys zakatą, ir jie teis žmones pagal islamo teisę. Jie mokys musulmonus Korano ir Sunnos ir stengsis skleisti šią religiją, nes jie yra islamo tikėjimo ir neatneš naujos religijos.

Yra didelių kankinimų ženklų, kurie laukiami ir įrodomi Korane ir Sunnoje, bet dar neatėjo, įskaitant (dūmus, saulės tekėjimą iš vakarų, Gogą ir Magogą bei tris nuošliaužas: vieną rytuose, vieną vakaruose ir vieną Arabijos pusiasalyje, o paskutinė iš jų yra ugnis, kylanti iš Jemeno ir nuvaranti žmones į jų susirinkimo vietas). Tai labai dideli kankinimų ženklai, kurie paveiks milijonus žmonių, ir tai nėra kankinimų ženklai, kurie apims kaimą, gentį ar žmones, kaip nutiko su Saliha ar Aado žmonėmis. Visagaliui Dievui geriau siųsti pasiuntinius įspėti milijonus, kol nebus atskleisti labai dideli kankinimų ženklai, patvirtinant Jo Visagalio žodžius: {Ir Mes niekada nebaudžiame, kol neišsiunčiame pasiuntinio} [Al-Isra’: 15]. Jei pasiuntiniai bus užantspauduoti su mūsų šeimininku Muhammadu, ramybė ir palaiminimas tebūnie jam, tai tie milijonai žmonių nebus nubausti ir nekris. Korane ir Sunnoje minimos bausmės eilutės yra prieš jas, nes tai, kad Visagalis Dievas nesiuntė įspėjamųjų piktadariams, suteikia jiems argumentą prieš Visagalį Dievą, kad jie nežinojo apie Jo bausmę..! Kaip sako Visagalis Dievas: „Ir Mes nesunaikinome miesto, jei jis neturėjo įspėjamųjų (208) kaip priminimo, ir Mes nebuvome piktadariai (209)“ [Aš-Šu'ara’]. Neleistina sakyti, kad Pranašas, ramybė ir palaima tebūnie jam, prieš keturiolika amžių įspėjo žmoniją apie Valandos ženklus, nes šiuo metu yra milijonai žmonių, kurie nieko nesupranta apie islamą ar mūsų pranašo Muhammado, ramybė ir palaima tebūnie jam, žinią. Būtent iš nekintančios Visagalio Dievo Sunnos kyla tai, kad Pasiuntiniai yra siunčiami prieš bausmės ženklus, ištikusius žmones, ir kad šie Pasiuntiniai gyvena šių ženklų metu, patvirtindami Jo Visagalio žodžius: „Iš tiesų, Mes palaikysime Savo pasiuntinius ir tuos, kurie tiki, šio pasaulio gyvenimo metu ir tą dieną, kai liudytojai stos (51)“ [Ghafir]. Tai yra nekintanti Visagalio Dievo Sunna, kaip sakė Visagalis Dievas: „Kelias tų, kurie...“ Mes siuntėme pirma jūsų Savo pasiuntinius, ir jūs nepamatysite jokio pasikeitimo Mūsų kelyje. (77) [Al-Isra’].

Sulaukęs keturiasdešimt penkerių metų, mano galvoje tvirtai įsišaknijęs įsitikinimas, kad mūsų Mokytojas Muhammadas, ramybė ir palaima tebūnie jam, yra Pranašų ir Pasiuntinių Antspaudas, pasikeitė į įsitikinimą, kad mūsų Mokytojas Muhammadas, ramybė ir palaima tebūnie jam, yra tik Pranašų, o ne Pasiuntinių Antspaudas. Dėl šio pokyčio galėjau iššifruoti daugelio Šventojo Korano eilučių simbolius, kalbančius apie ateinantį Pasiuntinį, ir eilučių, kalbančių apie Valandos ženklus, simbolius. Tai leido man susieti ir sudėlioti Valandos ženklus su tuo, kas parašyta Šventajame Korane ir grynojoje Sunnoje, ko nebūčiau galėjęs susieti, sudėlioti ir suprasti, jei mano įsitikinimas nebūtų pasikeitęs.

Pakeisti šį savo įsitikinimą man nebuvo lengva. Perėjau daug sunkių etapų tarp abejonių ir tikrumo. Vieną dieną abejodavau ir sakydavau sau, kad jokio pasiuntinio nebus, o kitą dieną pasiekdavau tikrumo etapą, kai automobilyje įjungdavau radiją ir per Šventojo Korano radijo stotį išgirsdavau Korano eilutę, kuri sugrąžindavo mane į tikrumo etapą, arba skaitydavau naujas Korano eilutes, kurios man įrodydavo, kad pasiuntinys tikrai ateis.

Dabar turiu daug įrodymų iš Korano ir Sunos, kurie mane įrodo, kad yra ateisiantis Pasiuntinys. Turėjau du pasirinkimus: arba pasilaikyti šį įrodymą sau, arba apie jį pranešti. Susitikau su Al-Azhar Sheikhu ir kalbėjau su juo apie savo tikėjimą. Perskaičiau jam dūmų eilutes ir pasakiau: „Aiškus Pasiuntinys, minimas šiose eilutėse, yra ateinantis Pasiuntinys, o ne Pranašas, tebūnie jam ramybė ir palaima.“ Jis nieko nedarė, tik netiesiogiai apkaltino mane netikėjimu ir pasakė man: „Su šiuo tikėjimu jūs įžengėte į netikėjimo islamo religija etapą...!“ Pasakiau jam, kad meldžiuosi, pasninkauju ir liudiju, kad nėra kito dievo, tik Alachas, ir kad Muhamedas yra Alacho Pasiuntinys, ir kad mūsų Mokytojas Muhamedas, ramybė ir palaima tebūnie jam, yra Pranašų Antspaudas, kaip minėta Korane, ir kad mano tikėjimas, kad Pranašas, ramybė ir palaima tebūnie jam, nėra Pasiuntinių Antspaudas, nepadaro manęs netikinčiuoju. Paminėjau jam kitus įrodymus, patvirtinančius mano požiūrį, bet jis nebuvo įsitikinęs ir mane paliko, o jo vidinis balsas jam sakė, kad aš įžengiau į netikėjimo stadiją. Kitas asmuo, perskaitęs dalį mano knygos, man pasakė, kad aš sukurstysiu nesantaiką. Tada prisiminiau viziją apie vedybas su ledi Marija, ramybė jai, kuri buvo 1440 m. AH mėn. Dhul-Qi'dah 22 d., tai atitinka 2019 m. liepos 25 d. Pamačiau, kad vedžiau ledi Mariją, ramybė jai, ir ėjau su ja keliu, o ji buvo mano dešinėje. Pasakiau jai: „Tikiuosi, kad Visagalis Dievas duos man vaiką nuo tavęs.“ Ji man atsakė: „Ne anksčiau, nei baigsi tai, ką turi padaryti.“ Taigi ji paliko mane ir tęsė savo kelią, o aš ėjau pirmyn. Dešinėje sustojau ir pagalvojau apie jos atsakymą, pasakiau, kad ji teisi, ir vizija baigėsi.

Man paskelbus šią viziją, draugas ją interpretavo taip: „Ši interpretacija susijusi su didele religinės doktrinos reforma, galbūt skirta būtent jums arba vienam iš jūsų palikuonių. Nors ši reforma yra tiesa, ji susidurs su stipriu, nepakeliamu pasipriešinimu.“ Tuo metu nesupratau tos vizijos interpretacijos.

Nusprendžiau parašyti šią knygą ir vos tik pabaigdavau jos dalį, dvejodavau, ar ją užbaigti, ir išmesdavau tai, ką buvau parašęs, į šiukšliadėžę. Knygoje aptariamas pavojingas įsitikinimas ir daugelio Šventojo Korano eilučių, prieštaraujančių keturiolika amžių egzistuojančioms interpretacijoms, interpretacijos. Mano vidinis balsas sako: „Norėčiau, kad nebūčiau nieko supratęs, kad nepasiduočiau šiai pagundai ir sumaiščiai.“ Buvau gundomas ir, kaip minėjau anksčiau, turėjau dvi galimybes, ir abi turi priežastis, kurios mane labai glumina.

Pirmasis variantas: Aš saugau Visagalio Dievo, kuris siųs ateities pasiuntinį, įrodymą dėl šių priežasčių:

1. Šio įsitikinimo paskelbimas atvers man labai plačias duris debatams, diskusijoms ir išpuoliams, kurie nesibaigs iki mano mirties. Mane apkaltins šventvagyste, sufizmu, bahajizmu, kadianizmu, šiizmu ir kitais kaltinimais, kurių būčiau galėjęs išvengti. Iš esmės aš vis dar esu musulmonas pagal Ahl al-Sunnah wal-Jama'ah doktriną, tačiau vienintelis esminis nesutarimas dabar yra tikėjimas ateinančio Pasiuntinio pasirodymu prieš bausmės ženklus, remiantis Visagalio posakiu: „Ir Mes niekada nebaudžiame, kol nesiunčiame Pasiuntinio (15)“ [Al-Isra’: 15].

2. Tai ne mano kova, o ateinančio Pasiuntinio, kuris ateis su praktiniais įrodymais, įrodymais, įrodymais ir stebuklais, kurie patvirtins jo argumentus, kova, o aš turiu tik tai, ką parašiau šioje knygoje, ir to nepakaks įtikinti žmones, o ateinančias Pasiuntinys, nors ir ateis su įrodymais ir stebuklais, patvirtinančiais jo žinią, bus sutiktas neigimu ir iškraipymu, tad ką aš manau apie tai, kas nutiks man, palyginti su ateinančiu Pasiuntiniu ir jo turimais įrodymais..?!

3. Tikėjimas, kad Pranašas (ramybė ir palaima jam) yra Pasiuntinių Antspaudas, tapo tokiu pat įsitikinimu kaip šeštasis islamo ramstis, apie kurį niekam neleidžiama diskutuoti. Pakeisti šį įsitikinimą (kuris jau keturiolika amžių yra giliai įsišaknijęs musulmonų sielose) per trumpą laiką ar per vieną knygą nėra lengva. Tam reikia labai ilgo laiko, proporcingo šio tikėjimo laikotarpiui, arba laukiamo Pasiuntinio pasirodymo su įrodymais ir stebuklais, kurių dėka šis įsitikinimas gali būti pakeistas per trumpą laiką.

Antras variantas: visus rastus įrodymus paskelbsiu knygoje, kurioje aptariamas šis įsitikinimas, dėl šių priežasčių:

1. Bijau, kad jei pasilaikysiu šiuos įrodymus sau, būsiu tarp tų, apie kuriuos Pranašas (ramybė ir palaima jam) pasakė: „Kas slepia žinias, tą Alachas Prisikėlimo dieną sužabos ugniniais apynasriais.“ [Pasakojo Abdullah ibn Amr] Šioje knygoje įgytos žinios laikomos pasitikėjimu, kurį privalau perteikti žmonėms, net jei tai man kainuotų daug vargo. Mano tikslas yra Alacho, Aukščiausiojo, malonumas, o ne Alacho tarnų, Aukščiausiojo, malonumas, ir aš nesu iš tų, kurie eina su karavanu ir teisingame, ir neteisingame kelyje.

2. Bijau, kad mirsiu, o tada pasirodys Visagalio Alacho siųstas pasiuntinys, kuris pakvies žmones grįžti prie paklusnumo Visagaliam Alachui, kitaip juos apims kančios, o musulmonai jo neigs, kaltins netikėjimu ir keikės, ir visi jų veiksmai Prisikėlimo dieną bus lygūs mano nuodėmėms, nes aš jiems nieko nepasakiau apie žinias, kurias man davė Visagalis Alachas, ir jie stos prieš mane Prisikėlimo dieną ir priekaištaus man, kad nepasakiau jiems to, ką pasiekiau ir žinau.

Šiuo laikotarpiu jaučiausi sumišęs ir išsekęs dėl per didelio mąstymo, negalėjau lengvai užmigti nuo minčių. Todėl meldžiausi Visagalio Dievo, kad suteiktų man viziją, kuri atsakytų į mano klausimą: ar turėčiau tęsti knygos rašymą ir leidybą, ar turėčiau nustoti ją rašyti? 1441 m. Muharamo 18 d., tai atitinka 2019 m. rugsėjo 17 d., patyriau šią viziją.

(Pamačiau, kad baigiau rašyti savo naują knygą apie Valandos ženklus, ji jau išspausdinta, o kai kurie egzemplioriai pristatyti leidyklai, o likę naujos knygos egzemplioriai liko mano automobilyje, kad būtų išplatinti kitoms leidykloms. Paėmiau vieną knygos egzempliorių, norėdamas pamatyti, kaip gerai jis atspausdintas, ir pamačiau, kad viršelis puikus, bet atvertęs knygą nustebau, kad jos matmenys mažesni, nei buvau suplanavęs. Dėl to rašto dydis tapo mažas, ir skaitytojui reikėjo priartinti akis prie puslapių arba naudoti akinius, kad galėtų skaityti mano knygą. Tačiau pirmajame trečdalyje mano knygos buvo nedaug puslapių, kurių matmenys buvo įprasti bet kuriai knygai, ir raštas juose buvo normalus, ir visi galėjo jį skaityti, bet knygoje jis nebuvo gerai pritvirtintas. Po to man pasirodė spaustuvės savininkas, kuris man buvo išspausdinęs ankstesnę knygą („Ganytojo ir kaimenės charakteristikos“), o kartu su juo – knyga, kurią jis buvo išspausdinęs kitam autoriui, ir ši knyga nagrinėja...) su dūmais, kurie yra vienas iš pagrindinių Valandos ženklų. Pasakiau jam, kad šioje mano knygoje yra visi Valandos ženklai. Laikrodis ir dūmai. Šios spaustuvės savininkas apžiūrėjo savo atspausdintą knygą ir nustatė, kad ji atspausdinta puikios būklės, išskyrus tai, kad puslapių numeracijoje buvo klaida. Pirmas ir paskutinis galinio viršelio puslapiai nebuvo sunumeruoti pagal knygos eilę. Tačiau paskutiniame jo knygos puslapyje pastebėjau paskutinę Surat Ad-Dukhan eilutę, kuri skamba: „Tad palaukite, nes jie laukia.“

Šios vizijos aiškinimas, kaip man pasakė vienas mano draugas, buvo toks: (Kalbant apie pirmąjį trečdalį, kurio kai kurie puslapiai yra aiškūs, bet nėra gerai įsitvirtinę, jis susijęs su dalykais, kurie įvyks jūsų gyvenimo metu ir dar neįvyko, kad būtų įrodyti. Kalbant apie kitą knygą, kuri buvo išspausdinta puikiai ir aiškiai ir yra susijusi su dūmų eilute, tai yra rodiklis – ir Dievas geriausiai žino – apie neišvengiamą šios eilutės įvykimą. Tai jos laikas, ir Dievas geriausiai žino. Kad ši eilutė įvyktų, ji turės pradžią, kuri skiriasi nuo to, ko tikimės, ir pabaigą, kurios neįsivaizdavome.) Kitas draugas interpretavo šią viziją ir pasakė: (Tavo vizija reiškia neišvengiamą žmogaus, aplink kurį rinksis žmonės ir kuris bus piemens piemuo, pasirodymą. Pirmasis ženklas yra dūmų pasirodymas danguje. Kalbant apie tavo knygą, tik tie, kurie turi didelę įžvalgą iš Visagalio Dievo, galės ją suprasti, kad suprastų, ką parašysi. Manau, kad susidėvėję puslapiai, kurie tuoj bus suplėšyti, yra eilučių ir hadisų interpretacijos, kurios yra gerai žinomos tarp interpretacijos mokslininkų, o naujos interpretacijos... sunaikins senuosius. Ir Dievas yra Aukščiausiasis.) Ir aš žinau) ir du žmonės, kurie aiškino tą regėjimą, nežinojo, apie ką mano knyga, todėl nusprendžiau tęsti knygos rašymą, nepaisant psichologinių sunkumų, su kuriais susidūriau dėl baimės dėl to, su kuo susidursiu dėl šios knygos – ginčų, pasmerkimų ir bėdų, kurių pasekmių nežinojau.

Šioje knygoje stengiausi sujungti teisingą Korano ir Sunnos tekstą su moksline tiesa, pagrįsta naujausiais šiuolaikinio mokslo atradimais. Šioje knygoje įtraukiau daug eilučių ir jas interpretavau pagal Koraną, Sunną ir šiuolaikines mokslines teorijas, kurios atitinka šį aiškinimą. Valandos ženklus sudėliojau remdamasis savo paties pastangomis. Gali būti, kad ateis diena, kai bus taikoma ši tvarka, arba kad kai kurių iš jų išdėstymas skirsis. Gali būti, kad suklysiu projektuodamas kai kurias eilutes, rodančias ateinančią Pasiuntinį, kitam Pasiuntiniui, o ne laukiamam Mahdi ar mūsų Mokytojui Jėzui, ramybė jam. Tačiau stengiausi kuo labiau susieti visas Korano ir Sunnos realybės gijas ir projekcijas su moksliniais įrodymais, kol sudėliosiu šiuos įvykius. Tačiau galiausiai tai yra mano paties pastangos. Kai kuriose vietose galiu būti teisus, o kitose – klysti. Nesu neklystantis pranašas ar pasiuntinys. Tačiau vienintelis dalykas, kuriuo esu tikras, remdamasis tuo, kas teigiama Korane ir Sunnoje, yra tai, kad ateis Pasiuntinys, kuris įspės žmones apie dūmų kančias, ir kad dauguma žmonių nepatikės šiuo Pasiuntiniu, todėl juos ištiks dūmų kančios. Tada seks ženklai. Po to ateis Didžioji Valanda, ir Dievas geriausiai žino.

Nors šioje knygoje tikiu, kad pasirodys ateisiantis Pasiuntinys, nebūsiu atsakingas už nieką, kas seka netikru, apgaulingu Pasiuntiniu, nes šioje knygoje išdėstiau sąlygas ir įrodymus, kuriais Visagalis Dievas parems ateinantį Pasiuntinį, kad nė vienas, skaitantis šią mano knygą, nebūtų jo apgautas. Tačiau nedidelis skaičius seks ateinantį Pasiuntinį, ir ši mano knyga, net jei ji plis, nepridės ir neatims iš šio mažo skaičiaus, nebent Visagalis Dievas panorės kitaip. Tačiau tų, kurie meluoja, ginčijasi ir keikia ateinantį Pasiuntinį, našta teks mokslininkų, kurie skaitė ir apmąstė Korane ir Sunnoje paminėtus įrodymus ir įrodymus, įrodančius ateinančio Pasiuntinio atėjimą, pečiams, tačiau jie tvirtino ir išleido fatvą, kad mūsų Mokytojas Muhammadas, ramybė ir palaima tebūnie jam, yra Pasiuntinių Antspaudas, o ne tik Pranašų Antspaudas, kaip minėta Korane ir Sunnoje. Dėl savo fatvos daugelis musulmonų nuklys nuo kelio ir meluos apie ateinantį Pasiuntinį, ir jie nešios savo fatvos naštą bei tų, kurie juos suklaidino, naštą. Jiems nebus naudinga sakyti: „Štai ką mes radome ant savo tėvų ir ankstesnių mokslininkų“, nes įrodymai ir įrodymai atėjo pas juos, o jie ginčijosi dėl jų ir juos atmetė. Tad tikimės, kad pagalvosite apie savo vaikų ir anūkų likimą, kai ateinantis Pasiuntinys perspės juos apie dūmų kančias. Dauguma žmonių neigė visus Pasiuntinius, ir tai nutiks ateityje su ateinančiu Pasiuntiniu – ir Dievas geriausiai žino. Pasiuntiniai atėjo vienas po kito, tautoms keičiantis, ir jie keis vienas kitą. Laikas praėjo, ir dauguma žmonių tai neigė kiekvienu amžiumi, kaip sakė Visagalis Dievas: „Kiekvieną kartą, kai pasiuntinys atėjo pas tautą, jie jo neigė. Taigi Mes privertėme kai kuriuos iš jų sekti kitais ir padarėme juos [apreiškimus], tad pašalinkime žmones, kurie netiki.“ (Al-Mu'minun: 44)

Kas atsigręžia į Dievą, tas savo tikėjimo negrindžia kitų nuomone, bet mąsto savo protu, žiūri akimis ir girdi ausimis, o ne kitų ausimis, ir neleidžia tradicijoms tapti kliūtimi jo kelyje pas Visagalį Dievą. Kiek senų tradicijų ir papročių mes atsisakėme, o kiek senų teorijų užleido vietą naujoms? Jei žmogus nesistengia ieškoti tiesos, jis liks tradicijų tamsoje, kartodamas tai, ką sakė senovės žmonės: „Iš tiesų, mes radome savo tėvus sekusius religija, ir iš tiesų mes vadovaujamės jų pėdomis“ (22) [Az-Zuhruf].

Šią knygą užbaigsiu tuo, kas buvo pasakyta Visagalio žodžiuose Surat Al-Kahf: „Ir šiame Korane Mes tikrai pateikėme žmonėms visokių pavyzdžių, bet žmogus visada buvo beveik ginčijasi.“ (54) Ir niekas nesutrukdė žmonėms tikėti, kai jiems atėjo vedimas, ir prašyti savo Viešpaties atleidimo, išskyrus tai, kad jiems atėjo ankstesnių tautų pavyzdys arba kad bausmė ištiktų juos akis į akį. (55) Ir Mes nesiunčiame pasiuntinių, išskyrus kaip gerų žinių nešėjus ir perspėjėjus, o netikintieji ginčijasi tarpusavyje. Tie, kurie netiki, meluoja, kad paneigtų tiesą ir pajuokia Mano eilutes ir tai, kuo jie yra įspėjami. (56) Ir kas yra neteisesnis už tą, kuriam primenamos jo Viešpaties eilutės, bet jis nusigręžia nuo jų ir pamiršta, ką jo rankos parašė? Iš tiesų, Mes uždengėme jų širdis dangčiais, kad jie nesuprastų, ir kurtumą jų ausyse. Ir jei pašauktumėte juos vadovautis, jie niekada nebus vedami. (57) Ir jūsų Viešpats yra Atlaidus, Gailestingumo Turėtojas. Jei Jis nubaustų juos už tai, ką jie užsitarnavo, Jis būtų paspartinęs jų bausmę. Vietoj to, jiems yra skirtas laikas, nuo kurio jie niekada neras prieglobsčio. (58) Ir tuos miestus – Mes sunaikinome, kai jie elgėsi neteisingai, ir Mes paskyrėme jų sunaikinimui skirtą laiką. (59) [Al-Kahf], ir aš paliksiu jus apmąstyti šias eilutes taip pat, kaip aš vadovavausi aiškindamas eilutes, paminėtas šioje savo knygoje. Aš tikiu – ir Dievas geriausiai žino – kad šios eilutės bus pakartotos, kai pasirodys ateinančias Pasiuntinys, kuris ateis su vedimu, bet jis bus sutiktas ginčais ir neigimais. Tai yra nekintanti Visagalio Dievo Sunna, kaip sakė Visagalis Dievas: „Tai yra tų, kuriuos Mes siuntėme prieš jus iš Mūsų pasiuntinių, kelias. Ir jūs nerasite Mūsų kelyje jokio pasikeitimo.“ (77) [Al-Isra’).

Tamer Badr