Aprašymas

Įvadas į knygą „Islamas ir karas“

Karas yra visuotinis įstatymas ir dieviškas nutarimas, kurio nėra be laiko ar vietos. Tiesa ir melas yra nuolatinėje, senoje ir tebesitęsiančioje kovoje. Islamo aušros išvakarėse ikiislaminėje visuomenėje karai vyko visu pajėgumu. Iš tiesų, karas buvo nuolatinis arabų pajamų šaltinis.

Ikiislaminiai karai kildavo tiesiog iš noro plėšti ir grobstyti, ar pažeminti kitus, ar dėl nereikšmingų priežasčių. Basuso karas, trukęs dešimtmečius, kilo dėl kupranugario, kuris sudaužė kiaušinį, o viską nuniokojęs Dahiso ir Gabros karas kilo dėl dviejų arklių lenktynių.

Dėl šių ir panašių priežasčių ikiislaminiu laikotarpiu kilo karas. Islamas pakeitė tos visuomenės eigą, padidino joje vykstančių kraujo praliejimo atvejų skaičių ir pavertė karą jos nekenčiamu. Islamas neatsirado tam, kad prieštarautų kosminiams dėsniams. Yra neteisybė, egzistuoja teisingumas, egzistuoja melas ir egzistuoja tiesa. Priešingybės negali egzistuoti nekovodamos viena su kita. Visagalis Alachas pasakė: {Jei Alachas nebūtų sulaikęs kai kurių žmonių per kitus, vienuolynai, bažnyčios, sinagogos ir mečetės, kuriose dažnai minimas Alacho vardas, būtų sugriautos.} [Al-Hadžas: 40]

Karas, kalbant ir kalbant apie terminologiją, reiškia nukrypimą nuo pirminio principo, kuris yra taika, ramybė, stabilumas, saugumas ir apsauga sielai, sau, dvasiai, kūnui, turtui, vaikams ir viskam, kas egzistuoja gyvenime, kad atliktų funkciją, kuriai buvo sukurta sau pačiam arba kitų Dievo kūrinių labui. Taigi, karas apima neteisėtą puolimą prieš neklystantį „aš“, žudant ar kitaip, tokiu būdu, kuris neigiamai veikia užpultojo neklystamumą ir terorizuoja jo materialinį saugumą bei psichologinę ramybę, nepriklausomai nuo šio puolimo masto, ar tai agresija ir neteisybė. Jei jis kilęs iš kitų, tai galima įsivaizduoti su savimi ir savimi prieš save, kai asmuo atlieka veiksmus ir nuodėmes, kurios priverčia jį patekti į korupcijos ir sunaikinimo ratą, nesvarbu, ar tai visiška, ar dalinė, ir ar tai teigiama, ar neigiama prasme.

Čia svarbu paaiškinti islamo požiūrį į karą ir apibendrinti šią koncepciją keliais pagrindiniais punktais:

Pirma: Taika yra tikslas ir uždavinys. Karas yra viena iš priemonių taikai pasiekti. Šventajame Korane apie tai sakoma:

- „O jūs, kurie įtikėjote, visiškai įeikite į islamą.“ [Al-Baqarah: 208]

– „Bet jei jie linksta į taiką, tai linksta į ją ir pasikliauja Alachu. Iš tiesų, Jis yra Girdintis, Žinantis.“ [Al-Anfal: 61]

„Ir kovokite Alacho kelyje su tais, kurie kovoja su jumis, bet neperžengia ribų. Iš tiesų, Alachas nemėgsta peržengėjų.“

[Al-Bakara: 190].

– ﴿Bet jeigu jie atsitrauks nuo jūsų, nekovos su jumis ir nepasiūlys jums ramybės, tai Alachas nesuteikė jums jokios išeities prieš juos.﴾

[Moterys: 90].

Antra: Islame yra dviejų tipų karas:

1. Gynybinis: apsaugoti musulmonų žemę ir jų tikėjimą. Korane apie tai sakoma:

„Tad kas nusikalsta jums, nusikalskite prieš jį tiek, kiek jis nusikalto jums.“ [Al-Baqarah: 194]

2. Puolimas: Jo tikslas nėra įsiveržti, kolonizuoti, pavergti žmones ar priversti tautas priimti religiją, o išlaisvinti jų valią ir laisvę, kad jie galėtų pasirinkti tikrąją religiją... be valdovų ar užpuolikų prievartos. Šiuo atžvilgiu Visagalis Dievas sako:

- „Religijoje nėra prievartos. Teisingas kelias tapo atskirtas nuo neteisingo.“ [Al-Baqarah: 256]

– „Jei Alachas nekontroliuotų kai kurių žmonių per kitus, žemė būtų sugedusi.“ [Al-Baqarah: 251]

Trečia: kovos intensyvumas nereiškia žiaurumo, brutalumo ar neteisybės.

1. Musulmonams buvo įsakyta intensyviai kovoti, tai yra būti ryžtingiems, tvirtiems ir nesitraukti. Visagalis Dievas tarė:

– „O jūs, kurie tikėjote, kai mūšyje sutiksite artėjančius netikinčius, neatsukite jiems nugarų.“ [Al-Anfal: 15]

– Tad kai mūšyje sutiksite netikinčiuosius, sudaužykite jiems per sprandus, kol, įvykdžius žudynes, suriškite juos.

[Muhamedas: 47].

– „O Pranaše, kovok su netikinčiaisiais ir veidmainiais ir būk jiems griežtas.“ [At-Tawbah: 73]

2. Tuo pačiu metu jiems buvo įsakyta po pergalės būti gailestingiems, teisingiems ir maloniems. Visagalis Dievas tarė:

– „Ir jie duoda maisto, nepaisant savo meilės jam, vargšams, našlaičiams ir belaisviams.“ [Al-Insan: 8]

– „Tada arba malonė, arba išpirka, kol karas numalšins savo naštą.“ [Muhamedas: 47]

Tai buvo ideologinis aspektas, apie kurį kalbėjome labai trumpai. Kitas aspektas išlieka – praktinis islamo karinių veiksmų aspektas.

Kai musulmonams buvo apreikštas Alacho įsakymas pradėti džihadą, Jis nepaliko jų vienų su jų tikėjimu ir nebuvo patenkintas jų aukšta morale. Priešingai, Jis jiems tarė: „Ir paruoškite prieš juos visa, ką galite, jėgos ir karo žirgų, kuriais galite išgąsdinti Alacho priešą ir savo priešą.“ [Al-Anfal: 60] Įsakymas ruoštis čia neapsiriboja vien ginklais. Jis apima visapusišką, nuolatinį karo organizavimą, tiek materialiai, tiek morališkai, pradedant drausmės, organizuotumo ir tvarkos mokymu, baigiant nuolatiniu visų ginklų mokymu, karo planų studijavimu, regionų ir vietovių geografijos pažinimu. Tada, noru įsigyti modernių ir pažangių ginklų bei apmokyti juos naudoti. Nuo pirmos akimirkos, kai buvo apreikštas įsakymas pradėti džihadą, Pasiuntinys (ramybė ir palaima tebūnie jam) pradėjo mokyti savo pasekėjus ir ruošti juos didžiajam startui skleisti religiją tolimiausiuose žemės kampeliuose. Iš tiesų, jo mokymai (ramybė ir palaima tebūnie jam) buvo tarsi mokykla absolventams. Kaulai per amžius ir kartas.

Šioje knygoje apžvelgsime karo teoriją islame visais jos aspektais. Tikiuosi, kad tai, ką parašiau, pasitarnaus kaip pavyzdys tam, ko siekiu aš ir ko siekia mokslininkai, tyrinėdami mūsų karinės istorijos įvykius.

Man nereikia jokių komentarų, kurie užpildytų žmogaus prigimties spragą. Iš anksto dėkoju visiems, kurie prisidėjo prie naudingo komentaro arba negailėjo man nuoširdžios maldos už akių. Tegul Dievas pagerina musulmonų padėtį ir apsaugo juos nuo blogio ir negandų. Tegul Dievo maldos ir ramybė būna su mūsų valdovu Muhamedu, telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę.

Galiausiai prašau Visagalio Dievo, kad mano darbas būtų atliekamas nuoširdžiai Jo labui ir atlygintų man už kiekvieną mano parašytą žodį, įtrauktų jį į mano gerų darbų sąrašą ir atlygintų mano broliams, kurie man padėjo viskuo, ką turėjo, kad užbaigčiau šią knygą.

„Garbė Tau, Dieve, ir šlovė Tau. Liudiju, kad nėra kito dievo, tik Tu. Prašau Tavo atleidimo ir atgailauju Tau. Ir mūsų paskutinis prašymas yra: Visa šlovė priklauso Dievui, pasaulių Viešpačiui.“

Vargšas, kuriam reikia Viešpaties atleidimo ir malonės

Tamer Badr

8 Ramadanas 1440 AH

2019 m. gegužės 13 d.