Tamer Badr

Kas yra islamas?

Esame čia tam, kad atvertume sąžiningą, ramų ir pagarbų langą į islamą.

Šiame skyriuje nesiekiame daryti spaudimo ar įtikinėti, o siekiame išsiaiškinti ir suvesti.
Mes tikime, kad kiekvienas žmogus turi teisę žinoti tiesą iš jos šaltinio, ramiai ir be šališkumo.

Kodėl sukūrėme šį skyrių?

Nes žinome, kad daugybė žmonių visame pasaulyje girdi apie islamą,
Tačiau jie neturėjo galimybės išgirsti pačių musulmonų, jų kalba, paprastai.

Čia rasite:

• Kas yra islamas? Ką reiškia būti musulmonu?
• Kas yra pranašas Muhamedas? Kokia jo žinia?
• Ką islamas sako apie taiką, moteris, žmogiškumą ir kitokį?
• Atsakymai į daugelį nuolat užduodamų klausimų… su visa pagarba ir aiškumu.

Kas mes esame?

Esame musulmonų grupė, kuri mėgsta dalintis tikėjimo ir gailestingumo grožiu, kurio išmokome šioje religijoje.
Nesame oficiali organizacija ir nesame mokslininkai. Tiesiog norime kalbėti su jumis taip, kaip kalba žmonės, širdies ir proto kalba.

Ar galiu paklausti?

Taip. Jei turite klausimų, smalsumo ar net prieštaravimų, pagarbiai jus laukiame.
Nėra jokių „netinkamų“ klausimų ar išankstinių nuostatų. Esame tam, kad išklausytume ir maloniai kalbėtume.

Turinys

Islamas keliomis eilutėmis

 

Žodis „islamas“ arabų kalba reiškia „paklusnumas“ ir „paklusnumas“. Islamas reiškia visišką ir nuoširdų atsidavimą Visagaliui Dievui, kad žmogus galėtų gyventi ramybėje ir tyloje. Ramybė (arabų kalba – salaam, hebrajų kalba – shalom) pasiekiama per tikrą atsidavimą Dievo teisingumo ir ramybės apreiškimui.
Žodis „islamas“ turi universalią reikšmę, todėl islamas nėra priskiriamas genčiai ar asmeniui, kaip yra judaizmo atveju, kuris buvo pavadintas Judo genties vardu, krikščionybės – Kristaus, o budizmo – Budos vardu. Šį vardą jam suteikė Visagalis Dievas, o ne žmonės.
Islamas yra universalus tikėjimas, neapsiribojantis Rytų ar Vakarų šalimis. Tai visavertis gyvenimo būdas, visiškai paklusnus Visagaliui Dievui. Kiekvienas, kuris noriai paklūsta Dievui, vadinamas musulmonu. Šia prasme Muhammadas (ramybė ir palaima jam) nebuvo pirmasis musulmonas, bet Adomas (ramybė jam) buvo pirmasis, kuris pristatė islamą žmonijai. Po to kiekvienas pranašas ir pasiuntinys atėjo savo laiku, kad ragintų žmones ir aiškiai paaiškintų jiems Dievo valią, kol Dievas pasirinko pranašų antspaudą, Muhammadą (ramybė ir palaima jam), kad atneštų galutinę sandorą, kuri yra Šventasis Koranas.
Tekste paryškinti žodžiai nurodo eilutę iš Korano arba vieną iš Dievo vardų ir atributų.
Kai kuriems musulmonams nepriimtina islamą vadinti „religija“, nes tai nėra institucionalizuotas tikėjimas. Arabų kalboje islamas vadinamas „din“, reiškiančiu „gyvenimo būdas“. Tokio paties požiūrio laikėsi ir ankstyvieji krikščionys, kurie savo religiją vadino „keliu“.
Žodis „savanoriškai“ šiame kontekste nereiškia „be prievartos“, nes žodis „islamas“ reiškia nuoširdumą ir visišką paklusnumą Dievui be išlygų ar paslėptų motyvų.
Islamas yra galutinė religija, kuria Dievas užantspaudavo visas religijas, ir Jis nepriima jokios kitos religijos, kaip sako Jis, Visagalis: „Ir kas trokšta kitos religijos nei islamas – iš jo ji niekada nebus priimta, ir jis pomirtiniame gyvenime bus tarp pralaimėtojų.“ [Al Imran: 85] Tai išsami ir pilna religija, tinkama visoms vietoms ir visiems laikams. Tai universali religija visoms tautoms ir tautoms. Tai monoteizmo, vienybės, teisingumo, gailestingumo ir lygybės religija, garantuojanti laimę šiame pasaulyje ir išganymą pomirtiniame gyvenime tiems, kurie jos laikosi.

Jis remiasi penkiais Pranašo (ramybė ir palaima jam) Ibn Umaro hadiso, kurį perdavė al-Bukhari ir Muslim, paminėtais ramsčiais. Jis (ramybė ir palaima jam) sakė: „Islamas remiasi penkiais ramsčiais: liudijimu, kad nėra kito dievo, tik Alachas, ir kad Muhammadas yra Alacho Pasiuntinys, maldos nustatymu, zakato mokėjimu, Ramadano pasninku ir piligriminės kelionės į Namus atlikimu tiems, kurie gali sau leisti kelionę.“ Tai yra islamo ramsčiai. Kalbant apie tikėjimą, jis turi šešis ramsčius, kuriuos Pranašas (ramybė ir palaima jam) mini Umaro ibn al-Khattabo (tebūnie juo patenkintas Alachas) hadise dviejuose Sahihuose. Jis sakė: „Tikėjimas reiškia tikėti Alachu, Jo angelais, Jo knygomis, Jo pasiuntiniais, Paskutine diena ir tikėti likimu, tiek geru, tiek blogu.“
Jei tarnas pasiekia tokį Dievo stebėjimo ir bijojimo lygį, kad garbindamas Dievą, jis garbina Jį taip, lyg Jį matytų, tada šis lygis vadinamas ihsan, ir tai yra minėtame Omaro hadise, kurio pabaigoje pranašas, telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę, pasakė: „Ihsan reiškia garbinti Dievą taip, lyg Jį matytumėte, o jei Jo nematote, tai Jis mato jus.“
Islamas rūpinasi visais gyvenimo aspektais – nuo individo reikalų ir sveikatos iki šeimos reikalų ir jų nuostatų, tokių kaip santuoka, skyrybos, draugystė, žmonos, vaikų ir tėvų teisių įgyvendinimas ir paveldėjimo nuostatos. Jis taip pat rūpinasi sandorių reikalais, tokiais kaip pirkimas ir pardavimas, nuoma ir panašiai. Jis rūpinasi kitų teisėmis, tokiomis kaip kaimynų ir draugų teisės, ir skatina lankyti ligonius, palaikyti šeimos ryšius ir būti maloniam visiems žmonėms. Visagalis Dievas sako: „Iš tiesų Dievas įsako teisingumui, daryti gera ir būti dosniam giminaičiams ir draudžia amoralumą, blogą elgesį ir priespaudą. Jis moko jus, kad tai jums būtų priminta.“ [An-Nahl: 90] Jis taip pat ragina savo pasekėjus puoštis kilnia morale, tokia kaip teisingumas, patikimumas, susivaldymas, kantrybė ir drąsa, ir draudžia jiems pačias žemiausias ir blogiausias morales, tokias kaip išdavystė, melas ir sukčiavimas.

Monoteizmas

 

Tauhido (kaip ji vadinama arabų kalboje) sąvoka laikoma svarbiausia islamo sąvoka, nes ji nurodo pirmąjį iš Dešimties įsakymų – Dievo vienybę – kuriuo grindžiama islamo religija, raginančią visą žmoniją garbinti Vienintelį Tikrąjį Dievą be jokių kitų kūrinių. Joks garbinimo būdas neturi jokios vertės ar prasmės, jei Tauhido sąvoka yra kaip nors pažeidžiama.

Atsižvelgiant į šią svarbą, monoteizmas (viešpatystė ir dievybė) turi būti suprantamas teisingai ir iki galo. Siekiant palengvinti šį požiūrį, monoteizmą galima suskirstyti į šias tris dalis:

  1. Viešpaties monoteizmas

  2. Monoteizmas

  3. Vardų ir atributų suvienodinimas

Šis skirstymas nėra vienintelis būdas suprasti monoteizmą, bet greičiau būdas palengvinti jo analizę ir diskusiją. (Monoteizmo sąvoka yra esminė norint suprasti islamo religiją, todėl rekomenduojama apie ją paskaityti.)

Viešpaties monoteizmas

Tai reiškia, kad Alachas yra Vienintelis Kūrėjas ir turi absoliučią suverenitetą visatoje. Visatoje niekas nevyksta be Jo leidimo. Jis yra Aprūpintojas, Savo tarnų gyvenimų Nustatytojas, Stiprus, Galingas, Išaukštintas virš visų trūkumų ir netobulumų. Niekas neginčija Jo autoriteto ar įsakymų. Jis sukūrė mus iš vienos sielos, kol tapome tuo, kuo esame dabar. Jis sukūrė daugiau nei šimtą milijardų galaktikų su jų elektronais, neutronais ir kvarkais. Jis yra Tas, kuris prižiūri visą Savo kūriniją ir yra tobulai valdomas gamtos dėsnių. Nė vienas lapas nenukrenta be Jo leidimo. Visa tai yra Išsaugotoje Knygoje.

Mes Jo neapsupiame žiniomis, tačiau Jis yra toks galingas, kad gali lengvai pasakyti daiktui: „Būk“, ir jis yra. Jis yra laiko ir erdvės Kūrėjas, nematomo ir matomo Žinotojas, tačiau Jis skiriasi nuo Savo kūrinijos. Dauguma religijų liudija, kad Jis yra šios visatos Kūrėjas vienas, be partnerio, ir kad Jis nėra Savo kūrinijos dalis.

Manyti, kad kažkas ginčija Visagalio Dievo valdžią, yra politeizmo aktas, pavyzdžiui, klaidingas įsitikinimas, kad būrėjai ar astrologai gali numatyti ateitį, kuri priklauso tik nuo Jo. Tik Jis, Visagalis, turi teisę tai atskleisti bet kuriam savo kūriniui, ir niekas negali to atskleisti be Jo leidimo. Tikėjimas, kad magija ir amuletai turi kokią nors galią ar poveikį, yra politeizmo forma, ir visa tai islame yra smerktina.

Monoteizmas

Ir tik Dievas – Dėkingi Jis yra Tas, kuris vertas garbinimo, ir tai yra islamo esmė, kurios ragino visi pranašai ir pasiuntiniai, kuriuos Dievas siuntė per amžius. Visagalis Dievas mums pranešė, kad Jo tikslas kuriant žmoniją buvo garbinti tik Jį, todėl islamo esmė yra nukreipti žmones nuo sukurtų dalykų garbinimo prie visų sukurtų dalykų Kūrėjo garbinimo.

Tuo islamas skiriasi nuo kitų religijų. Nors dauguma jų tiki, kad visa kūrinija turi Kūrėją, jos retai nutolsta nuo kokios nors politeizmo (stabmeldystės) formos garbinime. Šios religijos arba ragina savo pasekėjus garbinti kūrinius kartu su Dievu Kūrėju (net jei jos tiki, kad tie kūriniai yra žemesnio statuso nei Jis), arba prašo savo pasekėjų laikyti tuos kūrinius tarpininkais tarp savęs ir Jo.

Todėl visi Dievo pranašai ir pasiuntiniai, nuo Adomo iki Muhammado (ramybė ir palaiminimas tebūnie jiems), kvietė žmones garbinti vieną Dievą be jokių tarpininkų. Tai yra itin paprastas ir tyras tikėjimas. Islamas atmeta išsilavinusių antropologų propaguojamą mintį, kad žmonija iš pradžių buvo politeistinė ir palaipsniui vystėsi link monoteizmo.

Tačiau musulmonai tiki, kad žmonija nusileido į stabmeldystę laikotarpiu tarp daugybės Dievo pasiuntinių. Daugelis žmonių, būdami tarp jų, priešinosi pasiuntinių kvietimui ir garbino stabus, nepaisydami pasiuntinių pareiškimų ir įspėjimų. Todėl Dievas įsakė po jų atėjusiems pasiuntiniams vėl sugrąžinti žmones į monoteizmą.

Dievas sukūrė žmones kaip monoteistus ir įskiepijo jiems įgimtą troškimą garbinti tik Jį. Tačiau Šėtonas, savo ruožtu, daro viską, kad atitrauktų juos nuo monoteizmo ir skatintų garbinti stabus. Dauguma žmonių linkę garbinti tai, ką mato, arba tai, ką gali įsivaizduoti, nepaisant instinktyvaus žinojimo, kad visatos Kūrėjas yra daug didesnis, nei jie gali įsivaizduoti. Todėl Visagalis Dievas siuntė savo pasiuntinius per visą žmonijos istoriją, kad pakviestų žmones garbinti Vienintelį Tikrąjį Dievą, tačiau Šėtono pagundos privertė juos nuolat nukrypti nuo kelio ir garbinti sukurtus dalykus (stabus).

Dievas sukūrė žmones garbinti tik Jį, todėl didžiausia nuodėmė islame yra garbinti ką nors kitą, išskyrus Jį – Aukščiausiąjį – net jei garbintojas ketina priartėti prie Dievo garbindamas ką nors kitą, išskyrus Jį, nes Dievas – Turtingieji Jam nereikia tarpininko ar užtarėjo, nes Jis girdi mūsų maldas ir žino mūsų sąlygas.

Bet tuo pačiu metu Jam nereikia mūsų garbinimo, bet tai yra priemonė Jam įtikti, šlovė Jam. Turtingieji Apie Jo tarnus, ir jie yra vargšai Jo akivaizdoje. Jei visi žemės žmonės susirinktų Jį garbinti, tai Jam nebūtų jokios naudos ir nepridėtų nė atomo prie Jo didžiosios karalystės. Ir atvirkščiai, jei visi žemės žmonės susirinktų atsisakyti Jo garbinimo, tai nieko nesumažintų iš Jo karalystės, nes Jis, šlovė Jam, yra... As-Samad – Tas, kuriam niekam nereikia, ir mūsų garbinimas Jam yra mūsų sielų apvalymas, ir per jį mes pasiekiame kilnų tikslą, kuriam buvome sukurti.

Islame garbinimas nėra vien tradicinių religinių praktikų rinkinys. Garbinimo sąvoka apima visus gyvenimo aspektus. Vaikų sauskelnių keitimas, pareiga tėvams ir stiklo šukių rinkimas nuo šaligatvio gali būti garbinimo formos, jei to siekiama siekiant įtikti Visagaliui Dievui. Jei bet koks pelnas – turtas, darbas, prestižas ar pagyrimas – tampa svarbesnis už Dievo įtikimą, tai yra politeizmo forma.

Vardų ir atributų suvienodinimas

Dievo suvienijimas per Jo vardus ir savybes reiškia, kad Jis nepanašus į jokį savo kūrinį ir joks Jo kūrinys nėra panašus į Jį savo savybėmis. Nėra nieko panašaus į Jį jokiu būdu, ir Jo savybės negali būti ribotos, nes Jis yra visko Kūrėjas. Visagalis Dievas sako: „Alachai, nėra kitos dievybės, išskyrus Jį, Amžinąjį Gyvąjį, viso, kas egzistuoja, Palaikytoją. Jo neapima nei mieguistumas, nei miegas. Jam priklauso visa, kas yra danguje ir žemėje. Kas gali užtarti Jį be Jo leidimo? Jis žino, kas yra prieš juos ir kas yra už jų, ir jie neapima nieko iš Jo žinių, išskyrus tai, ko Jis nori. Jo Kursi tęsiasi per dangų ir žemę, ir jų išsaugojimas Jam nepavargsta. Ir Jis yra Aukščiausiasis, Pats Didingiausias.“ (Surat Al-Baqarah: 255)

Todėl islamas draudžia lyginti Dievą su Jo kūrinija, o mes apibūdiname Jį tik tuo, kuo Jis apibūdino save Savo Knygoje arba kuo Jo Pranašas (tebūnie jam Dievo ramybė ir palaimos) Jį apibūdino savo Sunnoje. Yra daug Dievo – Aukščiausiojo – savybių, kurios turi atitikmenį tarp žmonių, tačiau tai tik kalbinio atitikmens klausimas. Jo savybės – Aukščiausiasis – yra panašios į Jo Atvirumą ir skiriasi nuo bet ko, ką mes įsivaizduojame. Pavyzdžiui, mes apibūdiname Dievą su žiniomis, ir panašiai kaip žmones su žiniomis, bet Dievo žinios visiškai skiriasi nuo žmonių žinių. Jis, šlovė Jam, yra... Visažinis Jo žinios apima viską, joms nedaro įtakos nei didėjimas, nei mažėjimas, jos nėra nei ribotos, nei įgyjamos. Kalbant apie žmogaus žinias, jos yra įgyjamos ir ribotos, nuolat didėja ir mažėja, ir yra linkusios užmaršties bei aplaidumo.

Prisiekiu - GalingasisJis turi dieviškąją valią, ir žmonės taip pat turi valią, bet Jo valia – šlovė Jam – visada veiksminga ir, kaip ir Jo žinojimas, apima viską praeityje, dabartyje ir ateityje. Tačiau žmonių valia tėra ketinimas ir troškimas, kurio negalima įvykdyti, nebent Dievas norėtų, kad jis būtų įvykdytas.

Jis nėra apibūdinamas jokiomis Savo kūrinijos savybėmis, nes jų savybės yra ribotos. Jo negalima apibūdinti pagal rūšis, Jam taip pat nepriskiriamas silpnumas ar trūkumas. Jis, šlovė Jam, yra išaukštintas aukščiau už žmonių rasės ir visos kūrinijos savybes. Nepaisant to, mes vartojame trečiojo asmens vyriškosios giminės įvardį, laikydamiesi lingvistinės konvencijos ir nesant neutralaus įvardžio anglų kalboje ir semitų kalbose. Korane Jis taip pat vadinamas pirmojo asmens įvardžiu „mes“ iš pagarbos ir pagarbos. Tai jokiu būdu nereiškia dieviškojo „aš“ daugialypiškumo, nes Dievo apibūdinimas sukurtų būtybių savybėmis yra politeizmo forma. Panašiai ir sukurtų būtybių apibūdinimas Jo savybėmis yra išaukštinamas. Apibūdinti ką nors kitą, o ne Jį, pavyzdžiui, kaip Išmintį ar Stiprųjį, yra politeizmas. Visagalis Dievas sako: Garbė tavo Viešpaties vardas, kupinas didybės ir garbės. (Surat Ar-Rahman: 78)

Penki islamo ramsčiai

 

Jas būtina atlikti, nes jų palikimas ir apleidimas yra didelė nuodėmė, nes islamas yra jais pagrįstas, ir negalima laikyti musulmonu, jei neigia bent vienos iš jų pareigą, kuri yra tokia:

  • Du liudijimai: liudyti, kad nėra kito dievo, tik Dievas, ir kad Muhamedas yra Dievo Pasiuntinys

  • Maldos atlikimas

  • Zakato mokėjimas

  • Ramadano pasninkas

  • Hadžas

Du liudijimai

Kiekvienas, norintis priimti islamą, turi paliudyti ir pasakyti: „Liudiju, kad nėra kito dievo, tik Dievas, ir liudiju, kad Muhamedas yra Dievo Pasiuntinys.“ Su šiuo paprastu ir svarbiu liudijimu žmogus tampa musulmonu. Islame nėra tokio dalyko kaip iniciacijos ritualai ar ceremonijos.

Šio liudijimo reikšmes galima paaiškinti analizuojant kiekvieną iš trijų jo dalių: pirmoji dalis „Nėra tikrojo dievo...“ yra dievų daugiskaitos neigimas,

Jis neigia bet kokios tikros dievybės, išskyrus Visagalį Dievą, ar bet kokios būtybės, turinčios Jo viešpatavimo atributus, egzistavimą. Antroji dalis „...išskyrus Dievą“ yra monoteizmo patvirtinimas ir įrodymas, nes nėra jokios kitos tikros dievybės, išskyrus Dievą.

Trečioji tikėjimo išpažinimo dalis „Muhamedas yra Dievo pasiuntinys“ yra Muhamedo (ramybė ir palaiminimas jam) pranašystės įrodymas ir tai, kad jis yra pranašų antspaudas. Tam reikia visiškai priimti tai, ką jis atnešė per Koraną ir autentišką hadisą.

Liudydamas apie monoteizmą, žmogus patvirtina Visagalio Dievo monoteizmą ir atsižada visų netikrų dievų. Jis neturi partnerio ar lygių, šlovė Jam. Dievas pažadėjo – Atleidžiantis – Atleidžiant visas nuodėmes tam, kas nuoširdžiai sako: „Liudiju, kad nėra kito dievo, tik Dievas, ir kad Muhamedas yra Dievo Pasiuntinys“, tiek, kiek šis asmuo gali būti apdovanotas už gerus darbus, kuriuos atliko prieš atsiversdamas į islamą.

Maldos atlikimas

Kiekvienas musulmonas privalo atlikti maldą penkis kartus per dieną. Jie atsigręžia į Šventuosius Namus Mekoje, pirmuosius namus, įkurtus žmonijai garbinti vieną Dievą. Šie namai vadinami Kaaba ir yra tuščia kubo formos statinys, esantis dabartinės Saudo Arabijos Karalystės teritorijoje. Jį pastatė pranašas Abraomas ir jo sūnus Izmaelis (ramybė jiems), kad garbintų vieną Dievą.

Reikia suprasti, kad islame nėra jokių šventų relikvijų ar simbolių. Mes negarbiname Kaabos, bet garbiname Dievą atsisukę į ją veidu į veidą. Atsisukimas į ją maldai yra musulmonų vienybė maldoje Vienam Dievui. Todėl kiekvienas, kuris garbina Kaabą ar bet kurį kitą sukurtą daiktą, laikomas stabmeldžiu, nes medžiagos, iš kurių pastatytas šis namas, nėra šventesnės už bet kurią kitą statybinę medžiagą.

Musulmonai kasdien meldžiasi šiomis maldomis, kad primintų sau apie savo nuolatinę pareigą ir paklusnumą Visagaliui Dievui. Jos yra tiesioginis ryšys tarp tarno ir jo Viešpaties, galimybė atsigręžti į Jį, Jį garbinti, Jam dėkoti ir prašyti Jo vadovavimo bei gailestingumo, šlovė Jam.

Musulmonai savanoriškai meldžiasi daugeliu atvejų ir jas – bendrąja prasme, prašymą – galima atlikti bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje.

Zakato mokėjimas

Kiekvieno musulmono, kurio turtas pasiekė tam tikrą lygį, pareiga yra kasmet atiduoti dalį jo vargšams. Arabų kalba tai vadinama zakatu ir reiškia „apvalymą“, nes viskas priklauso Dievui. Maloningiausias – Pinigai mums yra patikėtas turtas. Turtingieji moka zakatą, kad apvalytų savo sielas ir teisėtus turtus, kuriuos jiems davė Dievas, kad sumažintų šykštumą ir godumą, sustiprintų žmonių užuojautą ir dosnumą. Tai taip pat yra priemonė tiesiogiai paskirstyti turtą, siekiant padėti vargšams ir stokojantiems visuomenės nariams. Šios labdaros procentinė dalis yra du su puse procento asmens sukaupto turto per visus metus ir apima tik jų santaupas ir neturi jokio ryšio su jų pajamomis.

Ramadano pasninkas

Kiekvienas pajėgus musulmonas privalo pasninkauti Ramadano metu – tai aukšto statuso mėnuo, nes būtent šį mėnesį pranašui Muhammadui (tebūnie jam ramybė ir palaiminimas) pirmą kartą buvo apreikštas Koranas.

Kadangi mėnulio metai yra vienuolika dienų trumpesni nei saulės metai, Ramadano mėnuo palaipsniui pereina per visus metų laikus. Pasninkas prasideda auštant ir baigiasi saulėlydžiui vietos laiku. Dienos metu pasninkas privalo susilaikyti nuo valgymo, gėrimo ir lytinių santykių, tačiau tai daryti gali nuo saulėlydžio iki kitos dienos aušros.

Šis ritualas moko mus savitvardos ir kantrybės. Jis panašus į maldą tuo, kad abu yra būdas iš tikrųjų garbinti Dievą, ir savo tikslu panašus į zakatą, nes pasninkas apvalo jį atliekančiojo sielą, o zakatas apvalo jo turtą.

Musulmonai turi dvi šventes: Eid al-Fitr, kuri žymi Ramadano pabaigą, ir Eid al-Adha, kuri žymi Hadžo pabaigą.

Pasninkas primena mums apie vargstančiųjų padėtį ir įkvepia mus dėkoti Viešpačiui už paprasčiausius palaiminimus, kuriuos laikome savaime suprantamais, pavyzdžiui, už stiklinę tyro vandens ar už maistą, kai jo trokštame.

Hadžas į Šventuosius Namus Mekoje

Kiekvienas sveikas musulmonas privalo kartą gyvenime atlikti hadžą į Šventuosius Dievo Namus Mekoje. Hadžo ritualai atliekami kartą per metus ir juos aplanko milijonai žmonių iš viso pasaulio, norėdami garbinti ir įtikti tik Dievui.

Pirmasis šį ritualą atliko pranašas Abraomas (ramybė jam), o jį atgaivino pranašas Muhamedas (ramybė ir palaima jam). Šis ritualas skatina musulmonus sugriauti rasines, ekonomines ir socialines kliūtis, kurios ir toliau kamuoja jų visuomenes, ir ragina juos būti kantrius, susivaldyti ir bijoti Visagalio Dievo. Piligrimai dėvi paprastus drabužius, kurie panaikina klasinius ir kultūrinius skirtumus tarp jų.

Kiekvienas iš šių garbinimo aktų atgaivina Dievo atminimą mūsų sielose ir primena mums visiems, kad priklausome Dievui ir pas Jį sugrįšime.

Šis neigimas reiškia, kad nėra tikro dievo, verto garbinimo, ir kad niekas su Juo nesidalija Jo viešpatystės savybėmis, ir kad nėra kito Kūrėjo ar Save Palaikančiojo, išskyrus Jį vieną, be partnerio ar lygaus.

Galima paklausti: „Jei islamo mokymai patvirtina, kad visi pranašai ir pasiuntiniai yra lygūs, kodėl dviejuose tikėjimo liudijimuose konkrečiai minimas Muhammado, o ne bet kurio kito pranašo pranašavimas?“ Atsakymas yra tas, kad tai yra pagrindinis religijos principas, jog kiekvienas, kuris tiki pranašo Muhammado pranašavimu, taip pat tikėjo visais pranašais ir pasiuntiniais, kurie buvo prieš jį. Pavyzdžiui, jei kas nors liudija, kad „nėra kito dievo, tik Dievas, ir kad Mozė yra Dievo pasiuntinys“, tai nebūtinai reiškia, kad tas asmuo priima po jo atėjusių pranašų ir pasiuntinių, tokių kaip Jėzus ar Muhammadas (ramybė jiems), pranašavimą.

Islamas ragina savo pasekėjus būti skaistiems ir draudžia jiems bet kokius lytinius santykius iki santuokos.

Šeši tikėjimo ramsčiai

 

6 tikėjimo ramsčiai yra keli dalykai, kuriais musulmonas turi būti tikras, norėdamas tapti musulmonu. Jie yra:

  • Tikėjimas Dievu

  • Tikėjimas angelais

  • Tikėjimas knygomis.

  • Tikėjimas pranašais ir pasiuntiniais

  • Tikėjimas Paskutine diena

  • Tikėjimas likimu

Tikėjimas Dievu

Dievas yra Vienas, be partnerio, Jis apima visas būtybes, ir nėra nė vieno, kuris Jam prilygtų. Maloningiausias Tas, kuris nusipelno būti garbinamas.

Tikėjimas angelais

Jie yra vieni iš Visagalio Dievo kūrinių. Jis sukūrė juos iš šviesos ir suteikė jiems antgamtinių galių, kad jie vykdytų tai, kas jiems įsakyta. Jis – šlovė Jam – įpareigojo tikėti jais ir paaiškino mums kai kurių iš jų, pavyzdžiui, Gabrieliaus ir Mykolo, vardus ir pareigas, kaip minima Šventajame Korane. Pavyzdžiui, Gabrielius specializuojasi Dievo apreiškimo perdavime Jo pranašams ir pasiuntiniams.

Tikėjimas knygomis.

Musulmonai tiki visomis šventomis knygomis, kaip jos buvo apreikštos Visagalio Dievo pasiuntiniams, įskaitant tai, kas minima Šventajame Korane:

  1. Dievas perdavė Abraomui Raštus (ramybė jam)

  2. Dievas apreiškė Torą Mozei (ramybė jam)

  3. Dievas perdavė Dovydui psalmes (ramybė jam)

4. Dievas pasiuntė Evangeliją Jėzui (ramybė jam).

  1. Dievas apreiškė Koraną Muhammadui (ramybė ir palaiminimas tebūnie jam)

Musulmonai nelaiko šventųjų tekstų, apreikštų prieš Koraną – kurie šiuo metu platinami įvairiais leidimais ir versijomis – tiksliu jų originalios formos atvaizdavimu. Koranas patvirtina, kad šias knygas jų autoriai iškraipė siekdami pasaulietinės naudos. Šis iškraipymas įgavo įvairias formas, pavyzdžiui, papildymus, ištrynimus ar prasmės ar kalbos pakeitimą. Laikui bėgant, šis iškraipymo metodas buvo priimtas, paliekant mums originalaus teksto ir žmogaus interpretacijos ar iškraipymo, kurį jis patyrė, mišinį. Nors musulmonai tiki visomis knygomis, apreikštomis jų originalia forma, jų galutinė priemonė sprendžiant įvairius klausimus ir nustatant jose esančių vadovavimo šaltinius yra per Kilnųjį Koraną ir autentišką Pranašo Sunną.

Tikėjimas pranašais ir pasiuntiniais

Pranašai yra žmonės, kurie gavo Dievo apreiškimą ir perdavė jį savo žmonėms. Dievas juos siuntė sugrąžinti žmones į monoteizmą, būti gyvais pavyzdžiais tarp savo žmonių, mokyti juos paklusnumo Dievo įsakymams ir vesti juos išganymo keliu. Jie yra žmonės, neturintys jokių Dievo, dievybės, savybių. Todėl musulmonui draudžiama garbinti bet kurį iš jų arba laikyti juos tarpininkais tarp savęs ir Dievo garbinime. Jis neturėtų jų maldauti ar prašyti Dievo gailestingumo per juos ar per juos. Todėl vartoti terminą „Muhamedas“ (Mahamadai) kalbant apie musulmonus yra įžeidimas, kuriuo niekada nereikėtų pasikliauti. Kiekvienas pranašas ir pasiuntinys aiškiai pasakė, kad tokie veiksmai prilygsta politeizmui ir kad kas juos atlieka, tas palieka islamą.

Musulmonai privalo tikėti visais Dievo pranašais ir pasiuntiniais, kuriuos Jis siuntė per amžius visiems žmonėms visame pasaulyje. Dievas paminėjo kai kuriuos iš jų Korane, tokius kaip: Adomas, Nojus, Abraomas, Mozė, Jėzus ir Muhammadas (tebūnie jiems ramybė ir palaiminimas).

Visi pranašai ir pasiuntiniai buvo pašaukti į islamo mokymus. Todėl kiekvienas istorijoje žmogus, kuris išpažino monoteizmą, pakluso Visagalio Dievo valiai ir sekė savo laikų pranašų apreiškimais, buvo musulmonas. Todėl niekas neturi teisės reikalauti Abraomo paveldo vien tik pagal kilmę, bet veikiau per Abraomo (ramybė jam) tikėjimo monoteizmu ir paklusnumą Visagaliam Dievui. Kas sekė Moze (ramybė jam), buvo musulmonas. Panašiai, kai Jėzus (ramybė jam) atėjo kaip pranašas su aiškiais ženklais, jo žmonės privalėjo besąlygiškai juo tikėti, jei norėjo būti laikomi musulmonais.

Kiekvienas, kuris neigia Jėzaus (ramybė jam) pranašystę, yra netikintis islamu. Be to, bet kurio pranašo pranašystės neigimas ar jo nekęsimas prieštarauja islamui, nes musulmonai privalo mylėti ir gerbti visus Dievo pranašus, kurie kvietė žmoniją garbinti tik Kūrėją, be jokio partnerio, ir visi jie pakluso Visagaliui Dievui, kuri šia prasme yra islamo religija.

Pranašai nuo Adomo iki Muhammado (ramybė ir palaiminimas tebūnie jiems) yra religijos broliai, visi šaukia tos pačios tikrosios žinios. Nors jų įstatymai skyrėsi, kad vestų savo žmones savo laiku, jų pašaukimo esmė yra viena – garbinti tik Dievą, Kūrėją, ir atmesti visa kita.

Muhammadas (ramybė ir palaima jam) buvo gerbiamas kaip Pranašų ir Pasiuntinių Antspaudas. Taip yra pirmiausia todėl, kad Dievas savo knygoje, Korane, užbaigė savo įstatymą ir apreiškimą žmonijai ir garantavo jo išsaugojimą iki Teismo dienos. Antra priežastis yra ta, kad Jo Pranašas Muhammadas (ramybė ir palaima jam) per trylika savo pranašystės metų rodė pavyzdį ir aiškino islamo mokymus visoms kartoms po jo. Todėl jis yra Pranašų Antspaudas, kaip Visagalis Dievas Korane patvirtino, kad po jo nėra jokio pranašo ar pasiuntinio, o tai reiškia, kad jo įstatymas, kurį Dievas jam apreiškė, yra skirtas visai žmonijai iki Teismo dienos. Todėl, kad jūsų islamas būtų galiojantis, turite tikėti Pranašu Muhammadu (ramybė ir palaima jam) ir jo atneštu įstatymu, taip pat visais Dievo pranašais iki jo, kurie visi pakluso Dievo įsakymams. Nors musulmonai tiki visais pranašais (ramybė ir palaima jam), jie laikosi pranašo Muhammado (ramybė ir palaima jam) atnešto įstatymo, kurį Dievas apibūdino sakydamas: „Ir Mes nesiuntėme tavęs, [o Muhamedai], kitaip nei kaip malonę pasauliams.“ (Surat Al-Anbiya: 107)

Tikėjimas Paskutine diena

Musulmonas privalo būti tikras dėl Paskutiniosios dienos, žmonijos prisikėlimo ir jų sielų sugrįžimo į kūnus Visagalio Alacho galia. Kaip Jis sukūrė mus pirmą kartą, taip ir prikels mus, kad stotume prieš Jo teismą. Po šios dienos nebus mirties, tik amžinybė. Šią dieną kiekvienas žmogus bus apklaustas apie tai, ką jis padarė šiame pasaulyje, ir šioje įkvepiančioje situacijoje jis matys savo veiksmų pasekmes iki smulkmenų, net jei jos būtų lygios atomo svoriui gėrio ar blogio. Šią dieną nebus melo ar apgaulės. Priešingai, paklusniųjų atlygis yra Rojus, o nepaklusniųjų – Pragaras. Šios dvi realybės nėra metaforos ar simboliai.

Dievas aprašė – Dėkingi – Jo Rojus yra džiaugsmo ir malonumo vieta, vieta, pilna gražių, niekada nenykstančių sodų, po kuriais teka upės, todėl jos gyventojai nejaučia nei jūros, nei šalčio, nei ligų, nei nuovargio, nei blogio. Nes Dievas – Tikintis Jis pašalina ligas iš savo savininkų širdžių ir kūnų, ir žmogus gauna viską, ko trokšta. Tam, kas į jį įžengia, sakoma: Tai Rojus, kurį paveldėjote už tai, ką darėte anksčiau. Didžiausia palaima Rojuje yra tikintiesiems pamatyti Visagalio Dievo veidą. Įrodyta, kad pats musulmoniškumas negarantuoja patekimo į Rojų, nebent žmogus miršta kaip musulmonas ir pasiduoda Vienam Dievui.

Dievas apibūdino pragarą kaip siaubingą vietą, kurios jokia žmogaus širdis negalėtų įsivaizduoti. Jo kuras yra žmonės ir akmenys. Jo angelai yra atšiaurūs ir griežti. Jie suleidžia į jį jo žmones ir sako: Tada bus pasakyta: „Štai ką jūs anksčiau neigėte.“ (Surat Al-Mutaffifin: 17)

Mes tikime, kad Visagalis Dievas yra Maloningiausias, Gailestingiausias Bet vis tiek griežta bausmė Tiems, kurie to nusipelnė, ir Jis, šlovė Jam, apibūdinamas kaip absoliučiai teisingas ir absoliučiai tobulas. Prisikėlimo dieną kiekvienas žmogus bus laikomas atsakingu už savo darbus pagal Jo teisingumą – šlovė Jam – ir žmogus į Rojų pateks per Jo gailestingumą – šlovė Jam – ne vien už savo darbus.

Tikėjimas likimu

Dievas yra amžinas ir nesibaigiantis, o Jo pažinimas apima visą Jo kūriniją. Mums – kaip trumpalaikiams kūriniams – tai reiškia, kad Jis, šlovė Jam, yra visa apimantis ir žino, kas buvo, kas yra ir kas bus, ir Jis yra... Užkariautojas Virš Jo tarnų, ir viskas visatoje yra Jo valia, todėl Jo kūrinijoje niekas nevyksta kitaip, kaip tik Jo galia, valia ir žiniomis.

Įvairios Evangelijos, kurias turime šiandien, buvo parašytos po Jėzaus (ramybė jam) laikų kitų autorių, todėl Korane minima Evangelija yra knyga, apreikšta Jėzui, Marijos sūnui (ramybė jam).

Toliau pateikiamas Korane minimų Dievo pranašų ir pasiuntinių sąrašas: Adomas, Idrisas, Nojus, Hudas, Salihas, Abraomas, Lotas, Izmaelis, Izaokas, Jokūbas, Juozapas, Šuaibas, Jobas, Mozė, Aaronas, Ezekielis, Dovydas, Saliamonas, Elijas, Eliziejus, Jona, Zacharijas, Jonas, Jėzus ir Muhamedas (ramybė jiems).

Dievas įkvėpė savo pranašą Korane ir pasakė: „Jis jums nustatė tą religiją, kurią įsakė Nojui, ir tą, kurią Mes jums, [o Muhamedai], apreiškėme, ir tą, kurią įsakėme Abraomui, Mozei ir Jėzui – [sakydami]: „Įtvirtinkite religiją ir nesiskirstykite joje.“ Politeistams sunku tai, į ką jūs juos kviečiate. Alachas pats pasirenka, ką nori, ir veda pas save tuos, kurie atsigręžia [į Jį].“ (Surat Aš-Šura: 13)

Kai kurie musulmonai nurodo šias Biblijos ištraukas kaip pranašo Muhammado (ramybė jam) pranašystės įrodymą: [Pakartoto Įstatymo 18:15, 18:18; Jono 1:19-21, 14:16, 14:17, 15:26, 16:7-8, 16:12-13]

Kas yra Koranas?

 

Šventasis KoranasNeklystantis Dievo žodis, Koranas, yra paskutinis apreiškimas, kurį Gabrielius (ramybė jam) atsiuntė į mūsų pranašo Muhammado (telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę) širdį. Jis buvo įsimintinas ir jo mokomi jo bendražygiai (tebūnie Dievas jais visais patenkintas), o mums per amžius buvo perduodamas klausantis ir įsimenant (pirminė priemonė) ir rašant (antrinė priemonė).

Dievas savo pranašams ir pasiuntiniams (ramybė jiems) siuntė kai kurias knygas prieš Koraną, bet apreiškęs Koraną, Jis patikslino savo žinią ir ją dar kartą paaiškino. Tai stebuklinga knyga daugeliu atžvilgių, ir Visagalis Dievas ją visą išsaugojo nuo sugadinimo ir praradimo iki laiko pabaigos.

Koranas laikomas – ne tik musulmonų, bet ir religijų istorikų – autentiškiausiu religiniu tekstu tarp pasaulio religijų. Jokia kita šventoji knyga nepasiekė mūsų originalia kalba ar forma, o kai kurios – pavyzdžiui, Abraomo ritiniai – iš viso nepasiekė mūsų. Laikui bėgant, kai kurios kitų šventųjų knygų dalys buvo perrašytos iki tokio lygio, kad kai kurios iš jų buvo pašalintos, iškreipiant jų žinią. Tačiau Visagalis Dievas neleido Korano išniekinti ar iškreipti, nes tai yra Jo galutinis apreiškimas visai žmonijai iki Teismo dienos.

Dievas nesiųs pranašo po savo pranašo Muhammado (ramybė ir palaiminimas tebūnie jam), ir jei Jis, šlovė Jam, nebūtų įsipareigojęs išsaugoti savo Knygos, ji nebūtų pasiekusi mūsų originalia forma, kokia buvo apreikšta. Dėl šios priežasties Jis nepatikėjo jos išsaugojimo žmonėms.

Jo ankstesnių knygų išsaugojimas nebuvo labai svarbus, atsižvelgiant į tais laikais ėjusių Jo pranašų ir pasiuntinių seką, ir tose knygose nebuvo Jo įstatymų galutine forma. Pavyzdžiui, Jėzus (ramybė jam) atėjo su Dievo apreiškimu, kuriame buvo numatytas kai kurių dalykų, kurie anksčiau nebuvo leistini, leistinumas, tačiau be menkiausio monoteizmo sampratos ir jos pagrindinės esmės pakeitimo.

Koranas pats savaime yra stebuklingas, ir tai yra vienas iš jo unikalių bruožų. Stebuklas yra reiškinys, prieštaraujantis natūraliai daiktų tvarkai ir aiškiai rodantis tiesioginį Visagalio Dievo įsikišimą.

Visi pranašai ir pasiuntiniai atėjo su Alacho – Aukščiausiojo – stebuklais, kurie aiškiai parodė jų pranašystės tiesą. Abraomas (ramybė jam) buvo išgelbėtas nuo ugnies ir jam nieko nenutiko po to, kai buvo įmestas į ją. Mozė (ramybė jam) sudavė jūrą savo lazda, ir ji perskilo jam iš Jo gailestingumo, šlovė Jam. Jėzus (ramybė jam) palietė chroniškai sergančius, ir jie buvo išgydyti, o mirusiuosius – ir Alacho leidimu prikėlė į gyvenimą. Visi šie stebuklai patvirtino šių pranašų ir pasiuntinių pranašystės tiesą, tačiau tik jų tauta tais laikais matė šiuos stebuklus.

Tai prieštarauja jo pranašystei (ramybė ir palaima tebūnie jam), kurią įrodė panašūs stebuklai. Tačiau Šventasis Koranas išlieka svarbiausiu iš šių stebuklų. Visagalis Dievas metė iššūkį visiems, abejojantiems Korano autentiškumu, sukurti bent vieną panašią surą (verta paminėti, kad trumpiausią surą Korane sudaro tik trys trumpos eilutės). Niekas nepriėmė šio iššūkio, nepaisant to, kad per visą istoriją daugelis norėjo ją iškreipti ir atsikratyti islamo. Šis iššūkis išliks iki Teismo dienos.

Vienas iš Korano stebuklų yra tai, kad jo iškalbingumas pasiekė literatūrinio meistriškumo viršūnę. Tai pati iškalbingiausia arabų proza. Jos stilius yra neprilygstamas ir nepakartojamas, kaip ir arabų kalba. Jis prieinamas visiems žmonėms originalia arabų kalba, kuria vis dar kalba milijonai žmonių visame pasaulyje. Daugelio kitų šventųjų knygų originalūs tekstai laikui bėgant buvo prarasti ir parašyti kalbomis, kurios mūsų eroje nebėra įprastos ir vartojamos.

Korane nėra nė vieno žodžio, kuris būtų pranašo Muhammado (ramybė ir palaima jam) žodžiai, o veikiau tai yra visi Visagalio Dievo žodžiai. Muhammadas (ramybė ir palaima jam) buvo neraštingas ir nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, bet jis deklamavo Koraną, kurį jam perdavė Gabrielius (ramybė jam), o jo bendražygiai jį įsiminė tiesiai iš jo savo širdyse ir užrašė savo ritiniuose.

Koranas yra tikrasis Dievo žodis ir vienintelis Dievo žodis, kurį šiandien turime rankose. Nėra jokių jo kopijų ar kitų versijų. Tačiau, nepaisant daugybės jo reikšmių vertimų publikavimo, jie nėra tokie nuostabūs ir gražūs kaip paprastas arabiškas originalas. Toliau pateikiamas jo pavyzdys – Surat Al-Ikhlas (Nr. 112):

Dievo, maloningiausio, gailestingiausio, vardu

„Sakyk: „Jis yra Dievas, Vienintelis. Dievas, Amžinasis Prieglobstis. Jis nei gimdo, nei yra pagimdomas. Ir nėra nė vieno Jam lygaus.““

Koraną sudaro 114 surų (skyrių) ir, skirtingai nei įvairios dabartinės Biblijos versijos, tai viena knyga. Protestantų krikščionys tiki versija, kurioje yra 66 knygos, Romos katalikai – versija, kurioje yra 72 knygos, o kitose versijose yra daugiau knygų.

Pranašas Muhamedas (ramybė jam)

 

Pranašas, telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę: Jis yra Muhamedas ibn Abdullah ibn Abdul Muttalibas Al-Hashemi Al-Qurashi, Jis gimė Mekoje 570 m. po Kr., kilmingos giminės, kurios ištakos siekia du kilmingus pranašus: Abraomą (ramybė jam) ir jo pirmagimį sūnų Izmaelį (ramybė jam).

Jo tėvas mirė, jam tebesant motinos įsčiose. Mirė ir jo motina. Amina bint Wahb Jam buvo šešiasdešimt metų, ir juo rūpinosi senelis. Abdul Muttalib Tada jis mirė Abdul Muttalib Pranašui, telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę, buvo aštuoneri metai, todėl juo rūpinosi dėdė. Abu Talibas.

Jis buvo žinomas dėl savo sąžiningumo ir patikimumo. Jis nebendravo su ikiislaminės eros žmonėmis, nedalyvavo su jais pramogose ir žaidimuose, nešoko ir nedainavo, nevartojo alkoholio ir tam nepritarė.

Jis vedė, telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę, būdamas dvidešimt penkerių metų. Khadija bint Khuwaylid Telaiminasi Dievas jos. Ji buvo pirmoji moteris, kurią jis vedė, ir visi jo vaikai buvo iš jos. IbrahimasIr jis nevedė nieko kito, kol ji nemirė. Pranašas, telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę, buvo pasiųstas su žinia, kai jam buvo keturiasdešimt metų, ir pranašas eidavo į kalną netoli Mekos. (Hiros urvas) Garbinimui, tada jam šioje vietoje atėjo apreiškimas, ir angelas (Gabrielius, ramybė jam) atėjo pas jį nuo Visagalio Dievo. Karalius jam tarė: Skaitė. Skaitė, o pranašas nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Pranašas pasakė: Nesu skaitytojas – tai yra, nemoku skaityti – todėl karalius pakartojo prašymą, Jis pasakė: Nesu skaitytojas, todėl karalius dar kartą pakartojo prašymą ir tvirtai jį apkabino, kol šis išseko. Tada jis tarė: Skaityti, Jis pasakė: Aš nesu skaitytojas Trečią kartą jis jam tarė: „Skaitykite savo Viešpaties, kuris sukūrė, vardu“ (1) Jis sukūrė žmogų iš kraujo krešulio (2) Skaitykite, ir jūsų Viešpats yra Dosniausias. (3) kuris mokė rašikliu (4) Jis išmokė žmogų to, ko šis nežinojo. [139]. (Al-Alaq: 1-5)Jis trylika metų išbuvo Mekoje, skelbdamas monoteizmą, garbindamas Visagalį Dievą ir atmesdamas politeizmą. Tada jis persikėlė į Mediną, o kartu su juo persikėlė ir jo kilnūs bendražygiai, sukurdami didžiausią žmonijai žinomą bendruomenę. Medinoje jis išbuvo dešimt metų, skelbdamas savo Viešpaties žinią. Tada jis mirė, telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę, būdamas šešiasdešimt trejų metų.

 Jo Sunna yra jo posakiai, veiksmai ir pritarimai. Jo Sunna, kuri yra perteikiama iš jo, vadinama Hadisu ir yra užrašyta garsiose knygose. Tai kaip Koranas – Visagalio Dievo apreiškimas Savo Pasiuntiniui (telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę). Tačiau tai nėra teisingas teiginys, kaip Koranas. Sunna yra Dievo apreiškimas, o žodinė išraiška yra iš Jo Pasiuntinio (telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę). Tauta laikėsi tikslaus metodo ją saugodama ir užrašydama.

Jo Sunnos (tegul Dievas jį laimina ir suteikia jam ramybę) reikia laikytis, kaip Visagalis Dievas įsakė tikintiesiems Korane jam paklusti (tegul Dievas jį laimina ir suteikia jam ramybę), sakydamas: Pakluskite Dievui ir pakluskite Pasiuntiniui (Surat An-Nisa: 59).

Gyvenimo tikslas yra paklusti Visagaliui Dievui, ir tai pasiekiama laikantis Jo Pasiuntinio (telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę) Sunnos, kaip sakė Visagalis Dievas: „Allaho Pasiuntinys tikrai davė jums puikų pavyzdį tiems, kurie viltis deda į Alachą ir Paskutiniąją dieną ir dažnai prisimena Alachą.“ (Surat Al-Ahzab: 21).

Pranašas (tebūnie jam ramybė ir palaiminimas) paaiškino musulmonams garbinimo prigimtį. Jis visada sveikindavosi su savo bendražygiais, kai juos sutikdavo ir kai juos išeidavo, kviesdamas juos ramybės, o tai rekomenduojama visiems musulmonams. Jis mirė būdamas 63 metų (632 m. po Kr.) ir buvo palaidotas savo namuose Medinoje (Jatribe). Per šimtmetį islamas išplito ir išplito į tris žemynus: nuo Kinijos Azijoje iki Afrikos ir vėliau iki Ispanijos Europoje.

Mūsų Mokytojas Muhammadas (ramybė ir palaiminimas tebūnie jam) buvo paminėtas Senajame Testamente, kai Dievas pažadėjo palaiminti Izmaelį ir iš jo palikuonių išvesti didžią tautą.

„O dėl Izmaelio – aš girdėjau tave apie jį. Štai aš jį palaiminsiu, padarysiu jį vaisingą ir labai padauginsiu; jis pagimdys dvylika kunigaikščių, ir aš padarysiu jį didele tauta.“[136] (Senasis Testamentas, Pradžios 17:20).

Tai vienas iš stipriausių įrodymų, kad Izmaelis buvo teisėtas Abraomo sūnus, ramybė jam (Senasis Testamentas, Pradžios 16:11).

„Viešpaties angelas jai tarė: ‘Štai tu laukiasi ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Izmaeliu, nes Viešpats išgirdo tavo sielvartą’“ [137]. (Senasis Testamentas, Pradžios 16:3).

„Taigi Sara, Abraomo žmona, paėmė egiptietę Hagarą, savo tarnaitę, Abraomui gyvenus dešimt metų Kanaano krašte, ir davė ją Abraomui į žmonas.“
Vienas iš jo pranašystės įrodymų yra jo aprašymo ir vardo paminėjimas Senajame Testamente.

„Ir knyga bus duota tam, kuris nemoka skaityti, ir jam bus sakoma: ‘Skaityk šią’, o jis atsakys: ‘Aš nemoku skaityti’“[146] (Senasis Testamentas, Izaijo 29:12).

Nors musulmonai netiki, kad egzistuojantys Senasis ir Naujasis Testamentai yra iš Dievo dėl juose esančių iškraipymų, jie tiki, kad abu turi teisingą šaltinį, būtent Torą ir Evangeliją (kurią Dievas apreiškė savo pranašams: Mozei ir Jėzui Kristui). Todėl Senajame ir Naujajame Testamentuose gali būti kažkas, kas yra iš Dievo. Musulmonai tiki, kad ši pranašystė, jei ji teisinga, kalba apie pranašą Muhamedą ir yra teisingos Toros likutis.

Adomo ir Ievos istorija islame

 

Visagalis Dievas Korane pasakoja Adomo ir Ievos istoriją. Nors joje yra daug bendrų detalių su kitomis šventomis knygomis, kai kuriomis svarbiomis detalėmis ji nuo jų skiriasi.

Visagalis Dievas savo angelams aiškiai pasakė, kad sukurs naują kūriniją Žemėje. Jis sukūrė Adomą (ramybė jam) iš molio, įkvėpė į jį savo dvasios, išmokė jį visų vardų ir iš savo dvasios sukūrė jo žmoną Ievą. Jis leido jiems pasilikti Rojuje ir įsakė savo angelams, sakydamas: Nusilenk Adomui (Tai pagarbos, o ne garbinimo nusilenkimas), ir Šėtonas buvo tarp jų, bet jis nebuvo vienas iš jų, o vienas iš džinų. Tai laisvos valios būtybės, kurias Visagalis Dievas sukūrė prieš Adomą iš bedūmės ugnies liepsnos.

Kai Dievas įsakė savo angelams ir kitiems su jais esantiems kūriniams nusilenkti Adomui (ramybė jam), jie visi pakluso, išskyrus Šėtoną, kuris iš arogancijos atsisakė jam nusilenkti, teigdamas, kad yra geresnis už jį, nes buvo sukurtas iš ugnies, o Adomas (ramybė jam) buvo sukurtas iš molio. Jis iš tiesų buvo pirmasis, kuris visatoje ragino rasizmui.

Taigi Šėtonas buvo išvarytas iš Visagalio Dievo gailestingumo ir jo išsižadėjo – Sąskaitininkas – Jo nepaklusnumas, bet jis – prakeiktasis – paprašė jo duoti jam laiko iki Prisikėlimo dienos, kad galėtų suteršti Adomą (ramybė jam) ir jo palikuonis, todėl jis pasakė: „Ir aš tikrai juos suklaidinsiu ir pažadinsiu juose klaidingas viltis.“Taigi Dievas suteikė jam šią atokvėpio akimirką kaip išbandymą žmonijai. Jis, šlovė Jam, žino tai, ko nežino Šėtonas. Jis yra vienas iš Jo kūrinių, kaip ir visi Jo kūriniai, ir jis negali atsilaikyti prieš Visagalio Dievo karą. Jo veiksmai yra pavaldūs Visagalio Dievo valiai ir negali būti nuo jos atskirti. Jei Dievas būtų panorėjęs, Jis būtų pašalinęs Šėtoną ir jo pagalbininkus iš gyvenimo, ir jie nebūtų galėję išgyventi nė akimirkos.

Islame Šėtonas neturi jokių dieviškų savybių. Priešingai, islamas paneigia mintį, kad tarp Dievo ir Šėtono vyko karas, pasibaigęs tuo, kad Šėtonas užgrobė trečdalį dangiškosios kareivijos. Šėtonas yra akivaizdus žmonijos priešas, tačiau jis vis dėlto tėra kūrinys, kurio egzistencija visiškai priklauso nuo Visagalio Dievo. Nepaisant savo arogancijos ir nuopuolio nuo Dievo gailestingumo, jis siekia savo tikslo ir uždavinio.

 Dievas suteikė žmonėms laisvę rinktis tarp gėrio ir blogio ir sukūrė juos taip, kad jie atpažintų savo Kūrėją ir atsigręžtų į Jį. Jis sukūrė juos linkusius į tiesą, ir jie atėjo į šį pasaulį kaip gryni musulmonai. Tačiau Šėtonas ir jo kareiviai atkalbėjo juos nuo gėrio ir įsakė daryti blogį, siekdami suklaidinti žmoniją – jų didžiausią priešą – ir nukreipti juos blogio ir stabmeldystės link, toli nuo monoteizmo, teisumo ir Visagalio Dievo kelio. Bet Dievas – Išmintingas žmogus Jis kvietė žmoniją būti geriems ir perspėjo juos dėl blogio. Kovodamas su šėtono pagundomis, žmogus pasiekia aukščiausią garbės lygį.

Toliau pateikiama Adomo ir Ievos išbandymų Rojuje santrauka, kur jie abu mėgavosi visiška laisve ir laime Rojuje ir galėjo valgyti jo vaisius, kiek panorėję, tačiau Dievas uždraudė jiems artintis prie vieno medžio ir perspėjo, kad jei jie tai padarys, jie bus tarp nusikaltėlių. Tačiau Šėtonas juos apgavo sakydamas, kad Dievas uždraudė jiems tą medį tik todėl, kad jis atneš jiems nemirtingumą arba padarys juos panašius į angelus. Tokiu būdu Šėtonas juos apgavo, ir jie valgė nuo medžio. Po to Adomas ir Ieva sugėdino, bet nuoširdžiai atgailavo Dievui, todėl Dievas jiems atleido, nes Jis yra Atlaidusis, Maloningiausias, Gailestingiausias.

Nėra abejonės, kad islamas atmeta gimtosios nuodėmės sąvoką arba teiginį, kad žmonės gimė nuodėmingi dėl Adomo (ramybė jam) nuodėmės, todėl jokia siela neneš kito naštos (nes Dievas yra Teisingumas), todėl kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo veiksmus, nes gimstama musulmonu, laisvu nuo tos nuodėmės.

Todėl svarbu pažymėti, kad islamas nekaltina Ievos, nes abi turėjo pasirinkimo laisvę ir abi valgė nuo medžio bei nepakluso savo Viešpačiui. Todėl islamas atmeta idėją apibūdinti moteris kaip blogas, gundančias būtybes, kurios buvo prakeiktos menstruacijų našta ir gimdymo skausmu dėl Ievos nuodėmės.

Tada Dievas iš Rojaus pasiuntė Adomą ir Ievą žemyn ir apgyvendino juos Žemėje. Visagalis Dievas anksčiau buvo pasakęs savo angelams, kad sukurs naują kūriniją Žemėje, ir tai yra vieta, kurios Jis norėjo mums. Visažinis, Visa apimantis – Gyventi jame nuo pat sukūrimo pradžios.

Dievas sukūrė džinus prieš Adomą ir suteikė jiems pasirinkimo laisvę. Nepaklusnieji iš jų vadinami šaitanais. Džinai gyvena su mumis šiame žemiškame gyvenime, kur jie mus mato, bet mes negalime jų matyti, nebent jie patys nuspręstų mums apsireikšti. Jie atlieka magiją, kuri islame yra draudžiama, su jų pagalba.

Malda islame

Malda yra religijos ramstis, ryšys tarp tarno ir jo Viešpaties bei Mokytojo, ir tai yra skirtumas tarp musulmonų ir netikinčiųjų.

Musulmonų kibla yra šventoji Kaaba.

Malda turi būti atliekama laiku.

Dievas musulmonams įpareigojo atlikti tik penkias maldas per dieną ir naktį ir nustatė joms konkretų laiką: Fadžr, Dhuhr, Asr, Maghrib ir Isha.

  • Maldos aprašymas

1- Tikslas: Tai reiškia, kad jis širdyje ketina melstis žinodamas, kad tai, pavyzdžiui, Maghribo arba Išos malda.

2- Jis atsistoja melstis Jis sako: [Dievas yra didis].

3. Sukalbėjęs „Takbir“, jis uždeda dešinę ranką ant kairės ant krūtinės ir visada tai daro stovėdamas.

4. Sakykite įžanginę maldą: [Garbė Tau, Dieve, ir šlovė Tau, tebūnie palaimintas Tavo vardas ir išaukštintas Tavo didybė, ir nėra kito dievo, tik Tu.]

5. Jis sako: [Ieškau prieglobsčio Dieve nuo prakeiktojo Šėtono].

6. Jis sako: [Dievo, Maloningiausio, Gailestingiausiojo, vardu].

7. Perskaitykite Surat Al-Fatihah.

8. Jam leidžiama pasakyti „Amen“ po to, kai jis perskaito Al-Fatihah arba jos klausosi, kol imamas ją deklamuoja.

9. Po Al-Fatihah, pirmuosiuose dviejuose rakatuose, skaitoma kita sura arba eilutės iš suros. Trečioje ir ketvirtoje rakatuose reikia skaityti tik Al-Fatihah.

10 – Tada jis sako: „Dievas yra didžiausias“ už nusilenkimą.

11. Jis nusilenkia lenkdamas nugarą link Kiblos, laikydamas nugarą ir galvą vienoje linijoje, uždeda rankas ant kelių ir sako: „Šlovė mano Didžiajam Viešpačiui.“ Rekomenduojama šlovinimą pakartoti tris kartus, bet privaloma tik vieną kartą.

12. Jis atsistoja nuo nusilenkimo ir sako: „Alachas girdi tuos, kurie Jį šlovina“, o tada sako: „Mūsų Viešpatie, Tau skirta šlovė.“

13. Tada jis parpuola ant žemės, šlovindamas Dievą, remdamasis į septynias savo galūnes: kaktą, nosį, rankas, kelius ir pėdas.

14. Nusilenkdamas jis vieną kartą sako: „Garbė mano Viešpačiui, Aukščiausiajam“, nes tai privaloma, ir rekomenduojama pakartoti tris kartus.

15. Tada jis sukalba „Allahu Akbar“ ir atsisėda tarp dviejų nusilenkimų.

16. Sėdėdamas tarp dviejų nusilenkimų, jis sako: „Viešpatie, atleisk man.“ Rekomenduojama, kad jis tai pakartoti tris kartus.

17- Tada jis vėl nusilenkia, kaip ir pirmą kartą.

18. Tada jis atsistoja nuo antrosios nusilenkimo padėties ir sako: „Dievas yra didžiausias.“

19. Antrąją raką jis meldžiasi lygiai taip pat, kaip ir pirmąją, išskyrus tai, kad deklamuoja pradinę maldą.

20. Po antrojo nusilenkimo antroje rakoje jis atsisėda pirmajai tashahhud ir sako: [Visi sveikinimai, maldos ir geri dalykai priklauso Dievui. Ramybė tau, o Pranaše, ir Dievo gailestingumas bei palaimos. Ramybė mums ir Dievo teisiiesiems tarnams. Liudiju, kad nėra kito dievo, tik Dievas, ir liudiju, kad Muhamedas yra Jo tarnas ir Pasiuntinys.]

21. Jei malda trunka tris ar keturis rakatus, jis stovi likusią maldos dalį, išskyrus tai, kad trečiame ir ketvirtame rakatuose jis deklamuoja tik Al-Fatihah.

Jei malda susideda iš dviejų rakų, tokių kaip Fajr, jis turėtų perskaityti paskutinę tashahhud maldą, kaip bus minėta vėliau.

22. Tada, paskutinio rak’aho metu po antrojo nusilenkimo, jis atsisėda paskutiniam tashahhudui, kurio aprašymas yra toks pat kaip ir pirmojo tashahhudo, tik pridedamos maldos Pranašui taip: „O Dieve, palaimink Muhammadą ir Muhammado šeimą, kaip palaiminai Abraomą ir Abraomo šeimą, nes Tu esi šlovingas ir vertas šlovės. Ir palaimink Muhammadą ir Muhammado šeimą, kaip palaiminai Abraomą ir Abraomo šeimą, nes Tu esi šlovingas ir šlovingas.“

23. Tada jis pasisuka į dešinę, sakydamas: „Ramybė jums ir Dievo gailestingumas“, tada į kairę, ir tas pats.

Su taikos pasveikinimu musulmonas baigia savo maldą.

  • Bendruomenės malda

Dievas įsakė vyrams melstis kartu penkias dienos maldas, ir jau buvo paminėtas didelis atlygis už tai.

  • Penktadienio maldos

Dievas paskyrė penktadienio maldą vidurdienio maldos metu kaip vieną didžiausių islamo ritualų ir vieną svarbiausių jo įsipareigojimų. Musulmonai renkasi šiai maldai kartą per savaitę, klausydamiesi penktadienio maldos imamo pamokslų ir nurodymų, o tada jie meldžiasi penktadienio malda, kurią sudaro dvi rakos.

Zakatas

 

Dievas įvedė zakatą ir padarė jį trečiuoju islamo ramsčiu, o tuos, kurie jo nepaiso, grasino griežtomis bausmėmis.

Zakatas yra Alacho nustatytas finansinis įsipareigojimas turtingiems musulmonams, kuris turi būti paskirstytas vargšams, stokojantiems ir kitiems, kurie į jį turi teisę. Tai palengvina jų kančias nekenkiant turtingiesiems. Alachas jį įsteigė, kad sureguliuotų žmonių gyvenimus, pasiektų didesnį saugumą ir stabilumą, socialinę sanglaudą ir skatintų ekonominę bei gyvenimo plėtrą. Jis taip pat gilina dvasines vertybes, moralines ir švietimo vertybes nuolatiniame individų ir visuomenių judėjime.

  • Dalykai, kuriems zakatas yra privalomas:

Auksas ir sidabras.

Grynieji pinigai.

Prekybos pasiūlymai.

Iš žemės.

Galvijai

Zakatas yra nedidelė pinigų suma, kurią Dievas padarė privalomą musulmonams. Ją duoda turtingieji, kad palengvintų vargšų ir stokojančiųjų kančią ir poreikius, taip pat kitiems tikslams ir uždaviniams.

Bendruomenės zakato tikslai

Zakatas turi svarbius tikslus. Daugelyje islamo tekstų nurodomi zakato įstatymų tikslai, uždaviniai ir poveikis, įskaitant šiuos:
1. Meilė pinigams yra žmogaus instinktas, skatinantis žmogų būti itin uoliam juos išsaugoti ir išlaikyti. Todėl islamo teisė reikalauja mokėti zakatą, kad apvalytų sielą nuo šykštumo ir godumo ydų ir kad būtų numalšinta meilė šiam pasauliui bei prisirišimas prie jo troškimų. Visagalis Dievas sako: „Imkite išmaldą iš jų turto, kad juos apvalytumėte ir pašventintumėte“ (At-Tawbah: 103).
2. Apvalyti vargšo sielą, išlaisvinti ją nuo pavydo ir godumo, apsaugoti nuo piktavališkumo, neapykantos ir vadinamojo „klasių konflikto“. Tai reiškia, kad jis mato turtingo žmogaus rūpestį juo, jo paguodą ir ištiestą pagalbos ranką. Tuomet jo širdis nurimsta, jo klaidos atleidžiamos, o entuziazmas ir nuoširdumas, norint iš turtingo žmogaus gauti daugiau pinigų, sustiprėja, kad jis galėtų pasiekti augimą ir klestėjimą dabartiniame ir būsimame gyvenime bei savo šeimos pragyvenimą.
3. Mokant zakatą pasiekiamas sanglaudos ir harmonijos principas, nes žmogaus siela natūraliai linkusi mylėti tuos, kurie jai daro gera. Taigi musulmonų bendruomenės nariai gyvena kartu mylintys ir darniai, tarsi tvirta struktūra, kurios dalys viena kitą palaiko, ir sumažėja vagysčių, plėšimų ir grobstymo atvejų.
4. Tai įprasmina tarnystę, absoliutų paklusnumą ir visišką atsidavimą Dievui, Pasaulių Viešpačiui. Kai turtingas žmogus moka zakatą už savo turtą, jis taiko Dievo įstatymą, vykdo Jo įsakymą ir, mokėdamas jį, dėkoja geradariui už tą palaiminimą: „Jei būsite dėkingi, aš tikrai jus padauginsiu.“ (Ibrahimas: 7).
5. Jo veikimas pasiekia socialinio saugumo koncepciją ir santykinę pusiausvyrą tarp visuomenės sluoksnių. Paskirstant jį tiems, kurie jo nusipelno, finansinis turtas nelieka kaupiamas ribotos visuomenės dalies rankose ir monopolizuojamas jų. Visagalis Dievas sako: „Kad jis nebūtų amžinas paskirstymas tarp jūsų turtingųjų“ (Al-Hashr: 7).
6. Prisidėti prie saugumo skleidimo ir kūrimo, stiprinti ir apsaugoti visuomenę nuo nusikaltimų apskritai, o ypač nuo finansinių nusikaltimų, kurių daugelis kyla dėl pinigų nepritekėjimo, nepaisant jų poreikio. Kai vargšams ir skurstantiems bus sumokėtas ir duotas zakatas, jie negalvos apie vagystę ir kitų pinigų atimimą, nes jiems nebereikės jų atimti ir jiems nebereikės pulti kitų ir jų pinigų, rizikuoti savo gyvybe, laisve ir ateitimi.
7. Zakato ekonominis poveikis: jis prisideda prie ekonomikos plėtros ir skatina gamybos bei investicijų procesą, nes pinigai nuosekliai perdirbami ir investuojami į gamyklų statybą, pastatų statybą, žemės dirbimą ir prekių bei produktų mainus, o ne įšaldomi ar sustabdomi, kad metų pabaigoje jie nesumažėtų dėl Zakato, jei nėra investuojami ir plėtojami. Nuosekliai investuojant pinigus, iš kurių vėliau bus paimtas Zakatas, Zakatas tampa pagrindiniu ekonomikos plėtros ir pajamų didinimo ramsčiu.

Pasninkas

 

Dievas musulmonams įpareigojo pasninkauti vieną mėnesį per metus, kuris yra palaimintas Ramadano mėnuo, ir padarė jį ketvirtuoju islamo ramsčiu bei jo didžiaisiais pagrindais.

Pasninkas yra: Dievo garbinimas susilaikant nuo maisto, gėrimų, lytinių santykių ir kitų dalykų, kurie nutraukia pasninką nuo saulėtekio iki saulėlydžio.

  • Dievas leido tam tikroms žmonių grupėms nutraukti pasninką Ramadano metu kaip palengvėjimą, malonę ir patogumą joms. Jos yra šios:

  • Sergančiam asmeniui, kuriam pakenkė pasninkas, leidžiama nutraukti pasninką ir jį atsigriebti po Ramadano.

  • Jei kas nors negali pasninkauti, jam leidžiama nutraukti pasninką ir kiekvieną dieną pamaitinti po vargšą.

  • Keliautojui leidžiama nutraukti pasninką ir jį atsigriebti po Ramadano.

  • Mėnesinėms ir pogimdyminėms moterims draudžiama pasninkauti, o po Ramadano jos privalo jį atsigriebti.

  • Nėščios ir krūtimi maitinančios moterys, jei bijo pakenkti sau ar vaikui, turėtų nutraukti pasninką ir atsigriebti už tą dieną patirtą žalą.

Musulmonų šventės

Musulmonai švenčia dvi šventes per metus, ir neleidžiama išskirti jokios kitos dienos kaip šventės, išskyrus šias dvi. Tai yra: Eid al-Fitr ir Eid al-Adha.

Eid al-Adha išsiskiria tuo, kad pageidautina paskersti aukojimo gyvūną, valgyti iš jo ir dalinti jį giminaičiams bei vargšams kaip atsidavimo Visagaliui Dievui aktą.

Šeima islame

 

Islamas labai siekia kurti ir stiprinti šeimą bei apsaugoti ją nuo bet ko, kas galėtų jai pakenkti ar kelti grėsmę jos struktūrai.

  • Moterų statusas islame

Islamas pagerbė moteris ir išlaisvino jas iš nežinojimo, kuris buvo prieš jas praktikuojamas, taip pat išlaisvino jas nuo to, kad jos buvo pigi prekė be jokios garbės ar pagarbos.

Islamas suteikė moterims teisę į paveldėjimą sąžiningai ir dosniai padalijant.

Jis suteikė moterims laisvę pasirinkti vyrą ir užkraudavo joms didelę dalį atsakomybės už vaikų auginimą.

Vyras privalo ja rūpintis ir jai išlaidauti.

Jis pabrėžė garbę ir dorybę tarnauti silpnai moteriai, kuri neturi nieko, net jei ji nėra giminaitė. 

  • Santuoka islame

Santuoka yra vienas didžiausių santykių, kurį islamas pabrėžė, skatino ir pavertė pasiuntinių Sunna.

Dievas nustatė tam tikras teises tiek vyrui, tiek žmonai ir paskatino juos daryti viską, kas padėtų plėtoti ir išsaugoti santuokinius santykius. Atsakomybė tenka abiem šalims.

Islamas skatina, kad santuokos sutartis būtų nuolatinė, ir islame neleidžiama nurodyti santuokos pabaigos laiko.

Islamas leidžia skyrybas kaip būdą nutraukti šią sutartį, jei gyvenimas kartu tampa neįmanomas ir visos susitaikymo priemonės žlunga, ir kad kiekvienas iš jų galėtų pakeisti savo sutuoktinį kitu, su kuriuo galėtų rasti tai, ko trūko su pirmuoju.

  • Tėvų teisės

Gerbti tėvus ir būti jiems maloniam yra vienas didžiausių teisingų darbų, ir Dievas susiejo tai su savo garbinimu ir tikėjimu Jo Vienybe.

Netikintys tėvai:

Musulmonas privalo būti pareigingas savo tėvams, jiems paklusti ir gerai su jais elgtis, net jei jie nėra musulmonai.

  • Vaikų teisės

Kad juos gerai auklėtumėte, mokykite juos religijos principų ir leiskite jiems ją pamilti.

Išleisti jiems.

Kad būtų teisinga tarp jų, vyrų ir moterų.

Etika islame

 

Moralė, iš kurios didžiausia yra tai, ką Visagalis Dievas apibūdino savo Pranašui, telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę, kai Jis, Aukščiausiasis, tarė savo Pranašui:Ir iš tiesų, jūs esate labai morališkai nusiteikęs.(Al-Qalam: 4) ir mūsų Pranašas, telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę, sakė:Buvau siųstas tik tobulinti geras morales.Šis apribojimas yra jo posakyje (Mane išsiuntė) Jums apsiribojama tuo, kad misijos tikslas yra tobulinti gerą moralę, ir kartu ji apima moralę, apimančią viską, ką apima Šariatas ir islamo religija, ir tai yra akivaizdu, ir žmogus turi kūriniją ir charakterį, o kūrinija yra išorinio pasaulio atvaizdas, o charakteris – vidinis jo sielos atvaizdas, ir lygiai taip pat, kaip žmogus tobulina savo išorinį atvaizdą, ir panašiai į jį įeina pareiga, jis turi tobulinti savo vidinį atvaizdą, ir tai yra tai, į ką įeina pareiga, susijusi su siela ir savimi, o instinktai nuo to nukreipiami, nes mes sakome: islamo reikalaujama moralė yra įvairi.

Žmogus buvo sukurtas su savo Viešpačiu. Musulmonas buvo sukurtas su savo Viešpačiu. Jis privalo laikytis aukščiausių moralės principų visame, kas susiję su jo siela. Ar mylėti Visagalį Dievą, tikėtis Juo, Jo bijoti, būti artimu su Juo Visagaliu, melstis Jam, nusižeminti prieš Jį, Juo pasikliauti ir gerai apie Jį galvoti yra kas nors kita, nei didžioji garbinimo tarp žmogaus ir jo Visagalio Viešpaties moralė?

Žmogus buvo sukurtas su savo Viešpačiu, o tai apima jo nuoširdumą savo Viešpačiui ir tai, kad jo širdyje neturėtų būti jokių kitų ketinimų ar valios, išskyrus Visagalį Dievą.

Pirma, būkite vienas viename, turiu omenyje tiesos ir tikėjimo kelią

Musulmono elgesys su savimi, musulmono elgesys su tėvais, šeima ir vaikais, musulmono elgesys su musulmonais bendraujant su jais sąžiningai ir patikimai, ir kad jis myli jiems tai, ką myli sau, ir kad jis pastebi juose patikimumą ir kad jis save ir juos laiko atokiau nuo visko, kas širdyse šnabžda velnio, ir dėl šios priežasties Visagalis visame tame pasakė:Ir liepkite Mano tarnams kalbėti tai, kas geriausia. Iš tiesų, šėtonas kursto tarp jų nesantaiką.(Al-Isra: 53) Su gerais žodžiais ir gražiais darbais, o moralė nesuyra, išskyrus su gėdingais žodžiais ar gėdingais darbais, todėl, kai žmogaus žodžiai ir darbai yra geri ir jis myli žmonėms tai, ką myli sau iš gėrio, ir tampa pagirtino charakterio, visų teisingumo savybių, pasitikėjimo vykdymo, pažadų laikymosi ir teisių įgyvendinimo, pavyzdžiui, kad jis yra teisingas ir nemeluoja, kad jis vykdo pasitikėjimo sutartis ir neapgauna, ir kad jis yra geras žmonėms, nes myli, kad jie būtų sveiko proto, tai yra pagirtinos moralės rūšys.

 Taip pat musulmonas turėtų gerai elgtis su nemusulmonais. Tai, kad žmogus nėra musulmonas, nereiškia, kad jis neišpažįsta musulmono religijos, todėl jis turėtų būti geros reputacijos su juo. Priešingai, jis turėtų elgtis su juo gerai tiek žodžiais, tiek veiksmais.

Bet Posakis Visagalis Dievas yra tai pareiškė:Ir kalbėk su žmonėmis mandagiai.(Al-Bakara: 83).

O kalbant apie veiksmažodis Visagalis Dievas tarė:Dievas nedraudžia jums būti teisingiems ir elgtis su jais teisingai tiems, kurie nekovoja su jumis dėl religijos ir neišvaro jūsų iš jūsų namų. Iš tiesų, Dievas myli tuos, kurie elgiasi teisingai.(Al-Mumtahanah: 8)

Visagalis Dievas neuždraudė gero elgesio, malonaus elgesio su tais, kurie nesiginčija dėl religijos, gero elgesio ar teisingumo. Teisingumas yra visų rūšių bendravimo su nemusulmonais pagrindas, įskaitant malonų elgesį su jais ir gerą kalbėjimą apie juos. Visa tai taikoma tiems, kurie nerodo priešiškumo islamo žmonėms ir jų žmonėms.

Taip kare atsirado musulmonas ir islamas. Islamas buvo pirmasis įstatymas, priimtas karo metu, izoliuojantis civilizaciją ir civilius gyventojus nuo karo, ir jis buvo skirtas konkrečiai kare konfrontuoti su kovotojais nekonfrontuojant su civiliais. Pranašas, te Dievas jį palaimina ir suteikia jam ramybę, įsakė, kad kare nebūtų žudomi pagyvenę žmonės, moterys ir naujagimiai. Net medžiai neturėtų būti kertami, ir net namų griovimas bei pastatų griovimas yra neleistinas. Taip yra todėl, kad nekariaujantys civiliai gyventojai nėra karo objektas, o karas vyksta prieš kovotojus. Tai yra selektyvumo kare viršūnė. Karas islame, visomis jo formomis, nereiškia visko, kas žalia ir sausa, pjaunimo ir žmonių derliaus nuėmimo vardan pergalės. Priešingai, kare islamas rūpinosi atrinkti, kas puola ir kas žudo.

Trumpai tariant, islame puoselėjama moralė yra gebėjimas suderinti instinktus ir jų savybes su Visagalio Kūrėjo įsakymu. Geros moralės žmogus yra tas, kuris kalba ir daro gerus darbus, o instinktai ir įpročiai daro didelę įtaką moralei.

Nuodėmės ir atgaila

 

Nuodėmė yra sąmoningas ir tyčinis nepaklusnumas Visagaliui Dievui. Nors bet koks nepaklusnumas Dievo įstatymui laikomas nuodėme prieš Jį, didžiausia iš jų yra bendradarbių su Jais, Visagaliu. Visagalis Dievas uždraudė keletą dalykų, kurie kenkia individui ar visuomenei, pavyzdžiui: žmogžudystę, užpuolimą, vagystę, sukčiavimą, lupikavimą (19 pastaba), svetimavimą, magiją (16 pastaba), svaigalų vartojimą, kiaulienos valgymą ir narkotikų vartojimą.

Islamas atmeta gimtosios nuodėmės doktriną, neteisingumo doktriną, nes ji teigia, kad jokia siela neneš kitos sielos naštos, nes Dievas – Visagalis – Gailestingas ir teisingasIr kiekvienas iš mūsų esame atsakingas ir atsakingas prieš tai Visamatis Tačiau, kalbant apie jo veiksmus, jei vienas provokuoja kitą padaryti nuodėmę, abu bus baudžiami: pirmasis nusipelnys bausmės už nepaklusnumą, o antrasis – už kurstymą.

Garbė Dievui, Jam šlovė. Maloningiausias, labiausiai atleidžiantis...ir visi jo veiksmai sukasi apie absoliutų žinojimą ir absoliutų teisingumą. Musulmonai netiki, kad Jėzus, Marijos sūnus (ramybė jam), turėjo mirti, kad atpirktų žmonijos nuodėmes, nes Dievas yra... Maloningiausias Jis atleidžia kam nori, ir šis tikėjimas yra Dievo galios ir absoliutaus teisingumo, kuris yra kupinas gailestingumo, neigimas.

Dievas mums pažadėjo – Atsakovas – Atleisdami savo nuodėmes, jei atgailaujame ir nuoširdžiai atsigręžiame į Jį. Tai yra kelias į žmogaus išganymą per Jo gailestingumą, šlovė Jam. Todėl žmogus turėtų stengtis jo laikytis, o jo sąlygos yra tokios:

  • Pripažino kaltę ir gailėjosi padaręs tai

  • Kreipimasis į Dievą ir prašymas Jo atleidimo.

  • Pasiryžk daugiau nebegrįžti prie nuodėmės.

  • Daryti viską, kas įmanoma, siekiant pašalinti žalą, jei nuodėmė susijusi su žmonių teisėmis.

Tačiau žmogaus sugrįžimas prie nuodėmės nereiškia, kad jo ankstesnė atgaila nebus priimta. Reikalingas nuoširdus jo širdies ketinimas daugiau nebegrįžti. Atgailos durys visada atviros – ir tai savaime yra garbinimo aktas – ir žmogus nežino, kas jam nutiks rytoj, o jo Viešpats – Atleidžiantis Jam patinka Adomo sūnaus atgaila, prašančio Jo atleidimo, ir niekas neatleidžia nuodėmių, išskyrus Jį. Todėl prašyti Jo atleidimo iš kito, o ne iš Jo, arba per kitą, o ne iš Jo, Aukščiausiojo, yra politeizmas.

Islamo pozicija dėl rasizmo

 

Rasizmas yra dirbtinis kilmės ir giminės elemento šaltinis, o rasizmas yra žmonių diskriminacija dėl jų rasės, kilmės, odos spalvos, šalies ir pan. ir elgesys su jais pagal tai.

Rasistas yra tas, kuris teikia pirmenybę savo rasei, palyginti su kitomis žmonių rasėmis, ir yra šališkas jos atžvilgiu. Pirmasis asmuo, kuris tai pareiškė, buvo Šėtonas, tebūnie jam prakeiktas Dievas, kai jis pasakė: „Aš esu geresnis už jį. Tu sukūrei mane iš ugnies, o jį iš molio.“ (Sad: 76)

Žmonių visuomenės žinojo skirtingus socialinės stratifikacijos tipus, tokius kaip kunigaikščių klasė, kareivių klasė, ūkininkų klasė ir vergų klasė. Dėl to atsirado daug neteisybės, pavergimo, priespaudos, paklusnumo ir žmonių teisių pažeidimo. Tačiau islamas to visiškai nepripažįsta, o sulygina teises tarp turtingųjų ir vargšų, kilmingųjų ir paprastų žmonių.

 Islamo skirtumų ir skirtumų tarp žmonių pagrindas ir kilmė minima Šventajame Korane Surat Al-Hujurat, kur Visagalis Dievas sako: „O žmonės, iš tiesų Mes sukūrėme jus iš vyro ir moters ir padarėme jus tautomis ir gentimis, kad pažintumėte vienas kitą. Iš tiesų, kilniausias iš jūsų Alacho akyse yra teisiausias iš jūsų. Iš tiesų, Alachas yra Žinantis ir Susipažinęs.“ (Al-Hujurat: 13). Ir Pasiuntinio, tegul Dievas jį palaimina ir suteikia jam ramybę, žodžiai: „O žmonės, iš tiesų jūsų Viešpats yra vienas, ir iš tiesų jūsų tėvas yra vienas. Iš tiesų nėra arabo pranašumo prieš nearabą, nei nearabo prieš arabą, nei raudono prieš juodaodį, nei juodaodžio prieš raudoną, išskyrus pamaldumą...“

Kaip islamas kovojo su rasizmu?

Islamas priešinosi rasizmui ir pasiūlė praktinius sprendimus, modelius, planus ir viziją, kaip jį panaikinti, o pasaulis dabar beviltiškai nori tuo pasinaudoti. Tai yra svarbiausios kryptys, kuriomis islamas dirbo siekdamas panaikinti rasizmą ir sukurti užjaučiančią, bendradarbiaujančią ir palaikančią visuomenę.

Pirma: mąstymo keitimas ir sąmoningumo didinimas

Koranas ne kartą pabrėžia, kad visi žmonės yra kilę iš vienos kilmės, ir šis kvietimas kartojamas Šventajame Korane: „O Adomo vaikai“, „O žmonija“. Pirmoji sura Korano eilėje yra „Al-Fatihah“, kuri prasideda žodžiais „Garbė Dievui, Pasaulių Viešpačiui“, o paskutinė sura yra „Sakyk: „Ieškau prieglobsčio pas žmonijos Viešpatį“.

Pabrėžiant, kad skirtumas tarp žmonių šiame pasaulyje atsiranda tik dėl jų psichologinių, moralinių, dvasinių ir praktinių pastangų, kurios yra naudingos žmonėms, ir kad lytis, odos spalva ar rasė neturi jokio vaidmens priskiriant žmonėms jų statusą.

Pažintis vienas kitą yra kūrinijos skirtumų tikslas, kaip sakė Visagalis Dievas: „O žmonės, Mes sukūrėme jus iš vyro ir moters ir padarėme jus tautomis bei gentimis, kad pažintumėte vienas kitą. Iš tiesų, kilniausias iš jūsų Dievo akyse yra teisiausias iš jūsų. Iš tiesų, Dievas yra Žinantis ir Viską pažįstantis.“ (Al-Hujurat: 13)

Antra: Teisių pripažinimas ir įgyvendinimas

Islamas neapsiribojo kalbomis apie lygybę ir visuotinę brolybę, bet nustatė įstatymus ir teisės aktus, kurie saugo žmogaus orumą ir silpnųjų teises. Jis įpareigojo zakatą, kad apsaugotų vargšų, stokojančiųjų ir tų, kuriems reikia pagalbos, teises. Jis rekomendavo rūpintis našlaičiais, kad jie nesijaustų nuskriausti ir neteisingi. Jis pagerbė moterų statusą, pakėlė jų statusą ir atkūrė jų orumą. Atėjus islamui, jis parengė planą, kaip išnaikinti vergijos šaltinius, keičiant žmonių požiūrį į jas, gerai su jomis elgiantis, gaunant iš jų naudos ir ginant jų teises. Jis atvėrė duris į išsivadavimą ir jį skatino, o daugelį išpirkimų pavertė vergų išlaisvinimo atspirties tašku. Netgi buvo pranešta, kad Ibn Omaras išlaisvindavo vergus, kurie melsdavosi. Vienas iš jų apsimesdavo besimeldžiantis, kad atgautų laisvę. Kai jam buvo pasakyta: „Jie jus apgaudinėja“, jis atsakė: „Kas mus apgaudinėja dėl Dievo, tas ir mus apgaus.“

Pranašas (tebūnie jam ramybė ir palaima) vedė Zaydą ibn Harithą, kuris nebuvo kilmingos giminės, už Zaynab bint Jahsh, kilmingos giminės palikuonio. Tuomet jis jį priskyrė sau ir įsivaikino, taip pradėdamas naują žmonių elgesio erą. Praeities vergovė nesutrukdė jam būti musulmonų armijos vadu Mu'tah mūšyje, lygiai kaip jaunas jo sūnaus Usamah amžius nesutrukdė jam, Dievo Pasiuntinio (tebūnie jam ramybė ir palaima) įsakymu, vadovauti armijai, kurioje buvo ir žymiausi bendražygiai.

Štai Bilalas ibn Rabahas, tebūnie juo Dievas patenkintas, – juodaodis vergas, užėmęs aukščiausią vietą Bendražygių ir tautos širdyse.

Trečia: Žmogaus teisių apsauga

Nepakanka deklaruoti teises; turi būti institucijos, kurios jas saugo, įgyvendina ir stebi galimus pažeidimus.

Turbūt seniausia konstitucija pasaulyje yra Medinos chartija, kuria buvo sukurta vieninga visuomenė, kurioje visi buvo lygūs, pagrįsta pilietiškumo ir vienybės įvairovėje principais. Chartija garantavo, kad nemusulmonai gyvens taikiai ir saugiai su savo musulmonais broliais.

Kai žydas buvo neteisingai apkaltintas vagyste, Koranas buvo apreikštas siekiant paskelbti jo nekaltumą ir atsisakyti draugauti su išdavikais. Visagalis Dievas tarė: „Iš tiesų, Mes tau, [o Muhamedai], nusiuntėme Knygą su tiesa, kad galėtum teisti žmones pagal tai, ką tau parodė Dievas. Ir nebūk apgavikų advokatas.“ (An-Nisa’: 105)

Islamas atmeta visas diskriminacijos formas tarp žmonių, kaip paaiškinta Surat Al-Hujurat. Nėra vietos pajuokai, apkalboms, užuominoms ar šmeižtui. Visagalis Dievas sako: „O jūs, kurie įtikėjote, neleiskite vienai tautai išjuokti [kitos] tautos; galbūt jie gali būti geresni už juos; taip pat neleiskite moterims išjuokti [kitų] moterų; galbūt jos gali būti geresnės už jas. Ir neįžeidinėkite vienas kito ir nevadinkite vienas kito [įžeidžiančiais] pravardėmis. Prakeiktas yra nepaklusnumo vardas po tikėjimo. O kas neatgailauja, tas yra tas, kuris daro skriaudą.“ (Al-Hujurat: 11)

Ir kai Abu Dharr al-Ghifari įžeidė Bilalą ir tyčiojosi iš jo motinos, sakydamas: „O juodaodės moters sūnau“, Pranašas (tebūnie jam ramybė ir palaima) piktai tarė jam: „Baltosios moters sūnus neturi pranašumo prieš juodaodės moters sūnų.“

Pranašas (tebūnie jam ramybė ir palaima) per Atsisveikinimo piligriminę kelionę pasakė, pabrėždamas, kad visi žmonės yra broliai ir kad jų Viešpats ir Tėvas yra vienas. Jis (tebūnie jam ramybė ir palaima) tarė: „O žmonės, jūsų Viešpats yra vienas ir jūsų Tėvas yra vienas. Arabas nėra pranašesnis už nearabą, nearabas prieš arabą, raudonaodis prieš juodaodį, o juodaodis prieš raudonaodį, išskyrus pamaldumą.“ (Pasakojo Ahmadas ir Al-Bayhaqi)

Šis hadisas demonstruoja didį islamo principą – teisingumą tarp žmonių, o ne diskriminaciją dėl rasės, išvaizdos, spalvos ar šalies. Alachas, Aukščiausiasis, sako: (O žmonės, iš tiesų Mes sukūrėme jus iš vyro ir moters ir padarėme jus tautomis bei gentimis, kad galėtumėte pažinti vienas kitą. Iš tiesų, kilniausias iš jūsų Alacho akyse yra teisiausias iš jūsų. Iš tiesų Alachas yra Žinantis ir Pažįstantis.) Kriterijai, pagal kuriuos skiriate žmones, yra pamaldumas, tikėjimas, geri darbai, aukšta moralė ir geras elgesys su žmonėmis. Hadisas aiškiai parodo, kad žmonija turi vieną Viešpatį ir jų kilmė yra viena, būtent Adomas, žmonijos tėvas, ramybė jam. Todėl niekas neturėtų būti pranašesnis už kitą, ir joks arabas neturėtų kelti sau pirmenybės prieš nearabą (t. y. tą, kuris nekalba arabiškai), nei nearabas prieš arabą. Nei raudonasis, nei juodaodis negali nugalėti raudonojo, kitaip nei per pamaldumą ir tikėjimą. Šiame hadise žmonės raginami atsisakyti pasididžiavimo savo tėvais, giminėmis, genealogijomis ir šalimis bei atsisakyti fanatizmo dėl jų, nes tai jam visiškai nepadės.

Islamo šariatas

 

Islamo teisė savo taisykles remiasi Šventuoju Koranu ir pranašo Muhammado (tebūnie jam ramybė ir palaiminimas) suna. Sunna, kaip ir Koranas, yra Visagalio Dievo apreiškimas. Šariatas apima visus gyvenimo aspektus ir paaiškina santykius tarp tarno ir jo Viešpaties, taip pat tarp tarnų ir vienas kito. Dievas įsakė mums daryti tam tikrus dalykus ir uždraudė kitus, ir tik Jis vienas turi teisę... Visažinis teisingumas – Teisė leisti ir drausti, tačiau visuomenė gali priimti kai kuriuos įstatymus, kad pagerintų gyvenimą (pavyzdžiui, kelių eismo taisykles), jei tik jie neprieštarauja šariatui, kaip mus vedė Dievas. Gidas – Vieniems veiksmams jų neprimetant, o kitiems – nedraudžiant, ir visi jie yra įtraukti į šariato nutarimus. Jei prie to pridėsime tai, kad šariato nutarimai leidžia, gaunami penki pagrindiniai nutarimai, pagal kuriuos galima klasifikuoti bet kokį žmogaus veiksmą:

  1. pareiga

  2. Rekomenduojama

  3. Leistinas

  4. Nekenčiami

  5. Haramas

Islamo teisė kyla iš Visagalio Dievo, ir mes laikomės jos nutarimų, laikydamiesi Jo įsakymų. Tačiau tuo pačiu metu islamas ragina mus suprasti šių nutarimų išmintį. Turėtume jų laikytis, net jei iki galo nesuprantame jų priežasties. Žinoti jų išmintį yra papildomas privalumas. Pavyzdžiui, Dievas uždraudė kiaulienos vartojimą, ir mes susilaikome nuo jos valgymo dėl šios priežasties, o ne todėl, kad mokslas įrodė, jog ji sukelia tam tikras ligas, ar todėl, kad tai yra mažiausiai naudinga mėsos rūšis. Kiauliena islame liktų draudžiama, net jei specialistai sugebėtų ją auginti ir genetiškai modifikuoti, kad ji būtų maistingas, be ligų maistas. (Tačiau musulmonas nėra kaltas, jei valgo ją, kad išsaugotų savo gyvybę, jei nėra kitos išeities.)

Šventasis Koranas ir Pranašo Sunna yra du islamo įstatymų šaltiniai. Mokslininkams leisti tai, ką Dievas uždraudė, arba drausti tai, ką Jis leido, yra politeizmo aktas. Jis, šlovė Jam, turi teisę leisti ir drausti, ir tik Jis vienas turi išmintį ir galią pomirtiniame gyvenime apdovanoti geradarius ir nubausti blogadarius.

Iš pradžių judaizme, krikščionybėje ir islame buvo draudžiama imti palūkanas už paskolas. Tačiau nuo viduramžių Europos krikščionys palaipsniui keitė šį draudimą iki tokio lygio, kad net „islamiškos“ šalys pritarė šiam gėdingam kišimuisi į Dievo įstatymą.

Aprangos etiketas islame

 

Islamas ragina būti kukliu ir siekia pažaboti ydas bei amoralumą visuomenėje. Kuklių drabužių dėvėjimas yra vienas iš būdų tai pasiekti, nes islamas nustatė standartus tiek vyrams, tiek moterims.

Daugumoje Vakarų šalių šiam tikslui yra priimti įstatymai, reikalaujantys, kad vyrai dengtų savo lytinius organus, o moterys – krūtis. Jei šio minimalaus reikalavimo nesilaikoma, didžiausia galima kaltinimas yra viešosios moralės pažeidimas. Skirtumas tarp to, kas reikalaujama iš lyčių, atsiranda dėl skirtingos jų fizinės sudėties.

Islamas nustatė minimalų aprangos lygį, tačiau jis yra konservatyvesnis tiek vyrams, tiek moterims. Vyrai ir moterys dėvi paprastus ir kuklius drabužius. Vyrai privalo visada dengti savo kūną laisvais drabužiais, dengiančiais sritį tarp bambos ir kelių. Jie neturėtų dėvėti trumpų maudymosi kostiumėlių viešumoje. Moterys privalo dengti savo kūną laisvais drabužiais, kurie paslėptų jų kūno detales nuo kitų žmonių.

Šių nutarimų išmintis yra sumažinti seksualinį susijaudinimą tarp vyrų ir moterų ir kiek įmanoma vengti visuomenės įtraukimo į jį. Šių nutarimų laikymasis yra paklusnumo Visagaliui Dievui aktas, nes islamas draudžia bet kokį fizinį susijaudinimą ar pagundą, išskyrus santuokos rėmuose.

Vis dėlto kai kurie Vakarų stebėtojai mano, kad moterų apranga išreiškia jų menkesnį statusą prieš vyrus. Tai toli gražu netiesa, nes jei moteris laikosi šių aprangos taisyklių, ji primes savo pagarbą kitiems, o laikydamasi skaistybės dorybės, ji atmes savo seksualinę vergiją. Jos žinia visuomenei, kai ji dėvi šydą, yra: „Gerbkite mane tokią, kokia esu, nes nesu seksualinio pasitenkinimo objektas“.

Islamas moko, kad nekuklumo pasekmės veikia ne tik individą, bet ir visuomenę, kuri leidžia vyrams ir moterims be apribojimų bendrauti ir neužkerta kelio pagundoms tarp jų. Tai yra skaudžios pasekmės, kurių negalima ignoruoti. Moterų pavertimas vyrų seksualinio malonumo objektais nėra išsivadavimas. Tai žmogaus degradacijos forma, kurią islamas atmeta, nes moterų išsivadavimas ateina per jų asmeninių savybių, o ne fizinių savybių pripažinimą. Todėl islamas tas išsivadavusias moteris iš Vakarų, kurios visada rūpinasi savo išvaizda, forma ir jaunyste kitų malonumui, laiko patekusiomis į vergijos spąstus.

Moterys islame

 

Vyrai ir moterys yra lygūs Dievo akyse. Jie bus atsakingi už savo veiksmus prieš Jį, ir kiekvienas gaus savo atlygį pomirtiniame gyvenime už savo tikėjimą ir gerus darbus.

Islamas skatina santuoką, kuri yra teisėtas susitarimas ir šventas ryšys. Jis kiekvieną moterį, tiek ištekėjusią, tiek netekėjusią, laiko nepriklausomu asmeniu, turinčiu tokią pačią teisę kaip ir vyras valdyti turtą, užsidirbti ir leisti pinigus. Jos vyras neturi teisės į jos turtą po santuokos ar skyrybų. Ji taip pat turi teisę pasirinkti, už ko tuoktis. Gerbdama savo kilmę, ji neprivalo priskirti savęs vyro šeimai. Ji gali siekti skyrybų, jei nemato jokios naudos tęsiant šiuos santuokinius santykius.

Kiekvienas vyras ir moteris ekonominiu požiūriu yra nepriklausomas teisinis subjektas ir kiekvienas turi teisę valdyti nuosavybę, užsiimti prekyba, paveldėti, įgyti išsilavinimą ir ieškoti darbo, jei tai nepažeidžia jokių islamo teisės principų.

Žinių siekimas yra kiekvieno musulmono vyro ir moters pareiga, o islamo žinios yra svarbiausia iš šių sričių. Visuomenėje turėtų būti įvairių profesijų, prieinamų abiem lytims. Pavyzdžiui, visuomenei reikia gydytojų, mokytojų, konsultantų ir socialinių darbuotojų, be daugelio kitų svarbių profesijų. Kai visuomenėje trūksta kvalifikuoto personalo, moterys ar vyrai privalo įgyti šių sričių patirties, kad patenkintų musulmonų bendruomenės poreikius, laikydamiesi islamo principų.

Islamas skatina moteris siekti religinių žinių ir dėti pastangas islamo mokymų rėmuose, kad patenkintų savo intelektualinį smalsumą, nes bet kam atimti teisę gauti žinias prieštarauja islamo mokymams.

Vyras yra atsakingas už savo šeimos aprūpinimą, jos apsaugą ir pagrindinių poreikių, tokių kaip maistas, drabužiai ir pastogė žmonai, vaikams ir, jei reikia, giminaičiams moterims, tenkinimą. Moteris nėra už tai pirmiausia atsakinga, net jei ji yra ištekėjusi. Pranašas (tebūnie jam ramybė ir palaiminimas) sakė: „Tobuliausi iš tikinčiųjų tikėjimu yra tie, kurie turi geriausią charakterį, o geriausi iš jūsų yra tie, kurie yra geriausi savo moterims.“

vyriškas šovinizmas

 

Daugelis žmonių islamą laiko religija, kuri šlovina vyrus ir menkina moteris. Norėdami tai įrodyti, jie pateikia moterų padėtį kai kuriose „islamiškose“ šalyse. Tačiau jie klaidingai sutapatina šių tautų kultūrą su grynais islamo mokymais, kuriuos jos išpažįsta. Gaila, kad ši baisi praktika prieš moteris vis dar egzistuoja daugelyje pasaulio kultūrų. Daugelio besivystančių šalių moterys gyvena siaubingą gyvenimą, kuriame dominuoja vyrai, neigiantys joms daugelį pagrindinių žmogaus teisių. Tai neapsiriboja vien islamo šalimis; islamas yra religija, smerkianti neteisybę.

Nesąžininga kaltinti šias kultūrines praktikas, pagrįstas jų žmonių religiniais įsitikinimais, nors šios religijos mokymai neskatina tokio elgesio. Islamas draudžia moterų priespaudą ir aiškiai teigia, kad tiek vyrai, tiek moterys turi būti gerbiami vienodai.

Viena iš šių bjaurių praktikų yra vadinamoji „garbės žmogžudystė“, kai vyras nužudo giminaitę moterį, nes jaučiasi sugėdintas ir pažemintas dėl jos elgesio. Nors ši praktika yra itin reta, ją vis dar praktikuoja tam tikros grupės Indijos subkontinente, Artimuosiuose Rytuose ir kitur. Ji nėra būdinga tik musulmonams ir „islamiškoms“ šalims. Islame tai yra visavertė žmogžudystė, nes asmeniui neleidžiama nužudyti ką nors vadinamųjų garbės žmogžudysčių kontekste. Islame draudžiamas rasizmas, diskriminacija dėl lyties ir visos fanatizmo ar išankstinio nusistatymo formos.

Kita vertus, priverstinė santuoka, deja, praktikuojama daugelyje tradicinių visuomenių – dar viena islamo draudžiama praktika. Kai Pranašo (tebūnie jam ramybė ir palaima) laikais kai kurie tėvai privertė savo dukteris tekėti, o vėliau jam pasiskundė, jis anuliavo jų santuokas arba suteikė joms galimybę jas nutraukti, net jei jos jau buvo ištekėjusios. Tai sukūrė aiškų precedentą islamo teisei dėl santuokos pasirinkimo laisvės, padarydamas galą šiai slegiančiai praktikai. Deja, ji vis dar praktikuojama daugelyje mūsų pasaulio šalių, įskaitant ir daugelį „musulmoniškų“ šalių. Nors ši praktika beveik visose šalyse yra kriminalizuota įstatymų, daugelis moterų tradicinėse visuomenėse arba nežino savo teisių, arba bijo jų reikalauti. Visa ši praktika pažeidžia islamo teisę, ir musulmonų pareiga yra išnaikinti ją iš savo visuomenių.

Nėra abejonių, kad islamas tolerantiškai vertina kultūrinę įvairovę. Jis netiki skirtingų tautų gyvenimo būdo panaikinimu ir neverčia žmonių atsisakyti savo kultūrinio identiteto, kai jie jį priima. Tačiau kai kai kurių žmonių kultūrinės praktikos prieštarauja islamo įstatymams arba atima iš jų Dievo suteiktas prigimtines ir neatimamas teises, tokias kaip teisė rinktis, šių praktikų atsisakymas tampa religine pareiga.

Deja, terminas „islamiška“ valstybė nebūtinai reiškia, kad tos valstybės vyriausybė ar žmonės laikosi islamo įstatymų.

Islamas ir mokslas

 

Islamas buvo katalizatorius, išgelbėjęs arabus iš sumaišties, kurioje jie gyveno, ir pakeitęs juos kokybiniu šuoliu, nešdamas didžiausią žmonijai žinomą žinią – amžinąją islamo žinią, kuri atėjo su išsamia teisingo ir oraus gyvenimo vizija, atsižvelgiant į islamo viziją apie žmogų, visatą ir gyvenimą. Tai lėmė milžiniškos islamo civilizacijos, pastatytos ant tvirtų pamatų, atsiradimą, sukurdama įvairias žmogaus pažangos apraiškas įvairiose gyvenimo srityse. Taigi, yra pamatai, ant kurių buvo įkurta islamo civilizacija, lygiai taip pat yra apraiškų, kurios kalba jos vardu ir atspindi jos didelį poveikį. Islamo civilizacijos pamatai Yra keletas pamatų, ant kurių buvo pastatyta islamo civilizacija, įskaitant: Šventąjį Koraną, kuris laikomas pagrindiniu islamo civilizacijos įkvėpimu, nes kiekvienas mokslas yra kilęs iš Korano; Kilniąją pranašišką Sunną, kuri atliko išsamų vaidmenį daugumoje gyvenimo aspektų; tikėjimą Visagaliu Dievu ir įvairius iš jo kylančius klausimus, susijusius su geru musulmonų elgesiu ir drausme gyvenime; ir eilė mokslų, susijungusių tarnaujant Šventajam Koranui ir Pranašų Sunai, kurioje gausu tūkstančių pavadinimų. Didžioji islamo atnešta etikos sistema, kuri buvo pagrindinė jo plitimo ir atėjimo į įvairias Europos dalis priežastis. Iš islamo žinios iškilusių didžių principų, tokių kaip laisvės, lygybės ir konsultacijų principai, ir su jais susiję unikalūs bei nuostabūs elgesio modeliai, kurių poveikis vis dar jaučiamas žmogaus prote. Arabų-islamo civilizacijos aspektai. Arabų paminėjimas kalbant apie islamo civilizaciją nenuostabu. Šventasis Koranas buvo apreikštas arabų kalba, ir arabų tautai buvo garbė nešti islamo žinią pasauliui. Islamo civilizacija buvo arabų didžio atsako ir jų amžinosios islamo žinios nešėjos išraiška, ir tai jiems yra garbė. Tarp arabų-islamo civilizacijos apraiškų: administracinių įstaigų, įskaitant darbo užmokesčio apskaitą, darbuotojų sąrašus, įvairias dotacijas, pajamas ir išlaidas ir kt., įsteigimas. Administracinių įstaigų kalba buvo suvienodinta kalifo Abd al-Malik ibn Marwano valdymo laikais, kai ji tapo arabų kalba, prieš tai buvusi regionų kalba. Monetų kaldinimas: tai pakeitė persų ir romėnų valiutas, kurios buvo kaldinamos kalifo Umaro ibn al-Khattabo valdymo laikais. Abd al-Malik ibn Marwano valdymo metu buvo įsteigta monetų kalykla, o musulmonai turėjo vieningą valiutą 76 amžiuje. Tinkamos teismų sistemos atsiradimas: teismų sistema buvo paaukštinta iš gubernatoriaus ir išplėsta, įtraukiant teisėją, kuris specializuojasi teismų sistemoje. Skundų taryba: skundų taryba turėjo aukščiausią valdžią teisėjo atžvilgiu ir siekė pažaboti galingųjų, gubernatorių, kunigaikščių ir kitų aukštų pareigūnų nusižengimus. Hisbah sistema: žinoma kaip įgaliojimas skatinti dorybę ir drausti ydas, hisbah vaidmuo buvo stebėti visuomenės moralę ir užtikrinti, kad pirkliai laikytųsi kainų ir svorių turguose. Pašto sistema: ji palaipsniui vystėsi naudojant arklius, mulus, laivus, paštininkus, pašto balandžius ir kitas priemones. Šviesoforai: tai buvo pasiekta uždegant laužus palei pakrantę, nes jūra buvo gerai žinomas jūrų transporto mazgas. Islamo karinis jūrų laivynas: pirmąjį islamo laivyną Uthmano ibn Afano valdymo laikais įkūrė Muawiyah ibn Abi Sufyan. Vėliau jis išsivystė į laivų statybos centrą Levante, todėl Viduržemio jūra pateko į arabų kontrolę. Mokslų rašymas ir kodifikavimas: pirmieji šioje srityje pasižymėjo apreiškimo raštininkai, kurie Šventąjį Koraną įsiminė eilutėmis, todėl Šventasis Koranas buvo įsimenamas tiek eilutėmis, tiek širdimis. Šventojo Korano sudarymo procesas buvo novatoriškas, pagrįstas tikslia moksline metodologija, vadovaujamas Abdullah ibn Abbas (tebūnie juo patenkintas Alachas), kuris siekė didžiausio tikslumo, kuris buvo pagrįstas: eilutėmis užrašytos informacijos sujungimu su tuo, kas buvo įsiminta širdyse, taip pat jokios užrašytos ar įsimintos Šventojo Korano dalies nepriėmimu, išskyrus dviejų liudytojų parodymus, po daugybės Korano įsiminėjų kankinystės Jamamos mūšyje. Tada atėjo Šventojo Korano kopijavimo etapas Usmano ibn Afano valdymo metu, nesutarimų tarp ne arabų dėl Šventojo Korano deklamavimo ir galimų neramumų, kurie galėjo kilti dėl to, fone. Usmanas (tebūnie juo patenkintas Alachas) suformavo komitetą Šventajam Koranui perrašyti į septynis egzempliorius, kurie buvo išplatinti islamo regionuose. Pranašiškos sunnos kodifikavimas: Kodifikuojant pranašišką suną buvo laikomasi didžiausio tikslumo, todėl arabų tauta buvo vadinama perdavimo grandinės tauta, turint omenyje nenutrūkstamą perdavimo grandinę kilniojo hadiso pasakojime. Matematikos iškilimas: Musulmonai pasižymėjo matematika, o Al-Khwarizmi buvo algebros išradėjas. Musulmonai taip pat pasižymėjo analitine geometrija ir nutiesė kelią skaičiavimui ir diferencialiniam skaičiavimui matematikoje. Tarp musulmonų matematikų buvo Al-Khwarizmi, Al-Burumi ir kiti, kurių dauguma darbų buvo išversti į užsienio kalbas. Medicinos raida: Daugelis arabų gydytojų pasižymėjo medicinoje, pavyzdžiui, Al-Razi, Ibn Sina ir kiti. Arabai nebuvo patenkinti tuo, ką kitos tautos turėjo medicinos srityje, o ją tobulino ir labai papildė. Geografijos raida: Daugelis arabų musulmonų pasižymėjo šioje srityje, pavyzdžiui, Al-Idrisi, Al-Bakri, Ibn Battuta, Ibn Jubayr ir kiti. Islamo architektūra: arabų kūrybiškumas buvo išreikštas statant mečetes ir mokyklas. Musulmonų pareiga ir atsakomybė prieš savo civilizaciją. Kaip pastebime, musulmonai per savo didįjį islamą buvo civilizacijos ir žmogiškumo spinduliavimo šaltinis visame pasaulyje, nes jų civilizacijos šviesa buvo perkelta į mokslą. Taip buvo dėl jų supratimo apie didžiąją islamo žinią ir supratimo apie jiems skirtą svarbų vaidmenį. Jie pakluso savo Viešpaties įsakymams ir iš tikrųjų vykdė savo žinią. Jų knygos buvo išverstos į kitas kalbas ir dėstomos kitų tautų mokyklose. Kai tautos kompasas apskritai nukrypo nuo teisingos krypties, arabai ir jų civilizacija smuko. Šiandien, vykstant didelei mokslo pažangai, kiekvienam tenka pareiga ir atsakomybė vėl pakilti, kiekvienas savo darbo pozicijoje ir specializacijos srityje, pradedant švietimu, jo sistemomis ir priemonėmis, pereinant per erą ir įvairias jos technologijas, baigiant žiniasklaida ir jos dideliu vaidmeniu. Mūsų tauta per savo islamą ir arabizmo autentiškumą yra stipri. Esame tauta, kurios stuburo ir orumo negalima ištiesinti kitaip, kaip tik tuo, ką Dievas jai suteikė per Koraną ir kilniąją pranašišką suną.

Islamas ir džihadas

 

Džihadas reiškia kovą su savimi, siekiant susilaikyti nuo nuodėmių, motinos kovą ištveriant nėštumo skausmą, studento stropumą moksluose, kovą ginant savo turtą, garbę ir religiją, netgi atkaklumas atliekant garbinimo veiksmus, tokius kaip pasninkas ir malda laiku, laikomas džihado rūšimi.
Mes suprantame, kad džihado prasmė nėra, kaip kai kurie supranta, nekaltų ir taikių nemusulmonų žudymas.
Islamas vertina gyvybę. Draudžiama kovoti su taikiais žmonėmis ir civiliais. Nuosavybė, vaikai ir moterys turi būti saugomi net karo metu. Taip pat draudžiama žaloti ar žaloti mirusiuosius, nes tai nėra islamo etikos dalis.
Pranašas, telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę, buvo mūšio lauke, nukreipdamas musulmonus link aukščiausios džihado koncepcijos, nustatydamas jo tikslus ir apibendrindamas jo taisykles bei kontrolę šiais būdais:

Pirma: džihado sąvokos apimties išplėtimas

Pranašiškoje sunoje pabrėžiamos plačios ir įvairios džihado reikšmės, todėl ši sąvoka neapsiriboja vien konfrontacijos su priešu mūšio lauke vaizdiniu. Nors džihado reikšmė taikoma platesnei arenai ir būtent tokią reikšmę turi dauguma šiame skyriuje minimų tekstų, pranašiškoje sunoje pateikiamos kitos džihado sąvokos, kurios padeda suprasti šį vaizdinį.
Tarp jų yra: džihadas prieš save, paklusdamas Alachui. Al-Bukhari savo Sahih įtraukė skyrių pavadinimu „Tas, kuris kovoja prieš save, paklusdamas Alachui“, ir įtraukė Fadala ibn Ubaydo (tebūnie juo patenkintas Alachas) hadisą, kuriame jis sakė: „Girdėjau Alacho Pasiuntinį (tebūnie jam Alacho palaima ir ramybė) sakant: „Tas, kuris kovoja, yra tas, kuris kovoja prieš save.“ Jis laikė kovą prieš save paklusdamas ir jo sulaikymą nuo nepaklusnumo džihadu, nes dėl savo polinkio į tingumą paklusnumo metu ir troškimo nepaklusnumo, tai iš tikrųjų laikoma žmogaus priešu. Todėl Pranašas (tebūnie jam Alacho palaima ir ramybė) susidūrimą su šiuo „aš“ laikė džihadu dėl sunkumų įveikti troškimus. Tiesą sakant, tai gali būti sunkiau nei įveikti priešą mūšio lauke. Iš tiesų, džihadas prieš save yra džihado prieš priešą pagrindas, ir jo neįmanoma pasiekti be pirmojo džihado prieš save.
Tarp jų yra: tiesos sakymas, nurodymas daryti tai, kas teisinga, ir draudimas daryti tai, kas neteisinga, ypač jei tai daroma priešais asmenį, kurio valdžia kelia baimę tarp valdžioje esančiųjų, kaip Abu Sa’ido al-Khudri (tebūnie jam malonus Alachas) hadise, kuris sakė: Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaima) pasakė: „Didžiausia džihado forma yra teisingumo žodis tironiško valdovo akivaizdoje.“ Papasakojo al-Tirmidhi savo Sunan. Al-Mu’jam al-Awsat, remiantis Ibn Abbaso autoritetu, kuris sakė: Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaima) pasakė: „Kankinių valdovas Prisikėlimo dieną bus Hamza ibn ‘Abd al-Muttalib, o žmogus, kuris priešinasi tironiškam valdovui, jam drausdamas ir įsakydamas, yra nužudomas.“ Taip yra todėl, kad kas per silpnas sakyti tiesą, paremti engiamąjį, įtvirtinti teisę ar uždrausti blogį, tas yra dar silpnesnis ir kitais klausimais. Musulmonai tapo silpni tokio tipo džihade – arba dėl žemiškos naudos troškimo, arba dėl baimės, kad juos ištiks žala. Ir Alachas yra Tas, į kurį kreipiamasi pagalbos.
Priimtas hadžas yra viena iš musulmonių moterų džihado formų, nes Pranašas (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaiminimas) pavertė jį musulmonių moterų džihado forma, kaip mūsų motinos Aišos (tebūnie ja patenkintas Alachas) hadise sakoma: „O Alacho Pasiuntiny, mes džihadą laikome geriausiu darbu. Ar neturėtume dalyvauti džihade?“ Jis atsakė: „Ne, bet geriausias džihadas yra priimtas hadžas.“ Tai papasakojo Al-Bukhari savo Sahih. Taip yra todėl, kad priimtas hadžas reikalauja kovoti su savimi ir Šėtonu, ištverti įvairius sunkumus ir paaukoti savo turtus bei kūną dėl jo.
Taigi, Pranašas, telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę, vadinamas tarnavimu tėvams ir pastangomis aprūpinti save bei savo šeimą džihadu Dievo keliu, todėl džihado sąvoka yra daug platesnė nei kai kurių žmonių vaizdinys. Iš tiesų, į tai, kas buvo minėta, bendrąja prasme galime įtraukti viską, kas turi aiškiai nurodytų bendruomeninių įsipareigojimų, kurie užtikrina šios tautos pakankamumą karinėje, pramonės, technologijų ir kitose musulmonų kultūrinio atgimimo srityse, prasmę, jei to tikslas yra pasiekti Dievo religijos tęstinumą žemėje, tada tai įtraukta į džihadą Dievo keliu.

Antra: džihado įrankių ir priemonių išplėtimas.

Iš to, kas išdėstyta pirmiau, mums tapo aišku, kad džihado Alacho kelyje sąvoka yra plati ir apima daugelį gėrio aspektų. Belieka patikslinti plačią įrankių ir būdų, kuriais pasiekiamas džihadas Alacho kelyje, sąvoką, kad niekas nemanytų, jog jei jis negali fiziškai atlikti džihado, vadinasi, neįvykdė savo pareigos. Priešingai, džihado įrankiai yra tokie pat platūs, kaip ir pati džihado sąvoka. Tai rangai, pagal kuriuos musulmonas pereina iš vieno rango į kitą, atsižvelgiant į aplinkybes ir sąlygas, kaip Abdullah ibn Mas'udo hadise, kuriame Alacho Pasiuntinys, tebūnie jį palaimintas ir suteikęs jam ramybę, pasakė: „Nebuvo jokio pranašo, kurį Alachas siuntė į tautą prieš mane, išskyrus tai, kad jis turėjo mokinių ir bendražygių iš savo tautos, kurie priėmė jo sunną ir vykdė jo įsakymus. Tada po jų ateis įpėdiniai, kurie sakys tai, ko nedaro, ir darys tai, ko jiems neįsakyta daryti. Taigi, kas kovoja prieš juos savo ranka, tas tikintysis, kas kovoja prieš juos savo liežuviu, tas tikintysis, ir kas kovoja prieš juos savo širdimi, tas tikintysis, ir be to nėra nė garstyčios grūdelio tikėjimo.“ Papasakota Muslimo savo Sahih.
Al-Nawawi savo komentare apie Muslimą teigė: Yra skirtingos nuomonės apie minėtus (mokinius). Al-Azhari ir kiti sakė: Jie yra nuoširdūs ir išrinktieji iš pranašų, o nuoširdūs yra tie, kurie yra apvalyti nuo visų trūkumų. Kiti sakė: Jų rėmėjai. Taip pat buvo sakoma: Mudžahedinai. Taip pat buvo sakoma: Tie, kurie tinkami kalifatui po jų. (Al-Khuluf) su damma ant kha’ yra khuluf daugiskaita su sukoon ant lam, ir tai yra tas, kuris nesutinka su blogiu. O su fatha ant lam, tai yra tas, kuris nesutinka su gėriu. Tai yra labiausiai žinomas požiūris.
Hadiso įrodymas, apie ką mes kalbame, yra tie rangai ir įrankiai, kuriuos nurodė Pranašas (telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę), ir kad per juos džihadas pasiekiamas pagal sugebėjimus ir galimybes, kaip jis sako: „Taigi, kas kovoja prieš juos savo ranka, tas tikintysis, ir kas kovoja prieš juos savo liežuviu, tas tikintysis, ir kas kovoja prieš juos savo širdimi, tas tikintysis, o be to nėra nė garstyčios grūdelio tikėjimo.“
Pirmas dalykas, kuris tuo pasiekiamas, yra: džihadas ranka tiems, kurie gali iš tų, kurie turi galią ar autoritetą, arba liežuviu tiems, kurie gali iš nuomonės, minties ir žiniasklaidos žmonių, kuris šiandien tapo viena iš plačiausių džihado liežuviu sričių ir įrankių, tai yra aiškinant tiesą, kurios Alachas nori iš kūrinijos, ir ginant galutinius bei aiškius religijos principus, ir taip toliau, kol reikalas baigiasi neigimu širdyje, kai yra visiškas nesugebėjimas. Šis neigimo laipsnis neišnyksta, kai nėra gebėjimo daryti to, kas buvo anksčiau; nes kiekvienas gali tai padaryti, ir tai yra įrodymas, kas išliko iš tikėjimo tarno širdyje!!
Tarp dalykų, kuriuose Pranašas (telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę) pabrėžė džihado įrankių ir priemonių platų spektrą, yra tai, kas buvo paminėta Al-Musnade, remiantis Anaso autoritetu, kuris sakė: „Dievo Pasiuntinys (telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę) pasakė: „Kovokite su politeistais savo turtais, savo gyvybėmis ir savo liežuviais.“ Jo perdavimo grandinė yra autentiška pagal musulmonų kriterijus.

Trečia: kovos tikslai islame:

Pranašas (tebūnie jam ramybė ir palaima) atėjo pataisyti kovos sampratą arabų visuomenės gyvenime, kuri buvo pagrįsta genčių antpuoliais, vykusiais tarp jų ant ikiislaminių pamatų. Jis įtvirtino kovas, kurių didžiausias tikslas buvo iškelti vien Alacho žodį. Jis ištirpdė jų širdyse visus ikiislaminius keršto, puikavimosi, pusbrolių rėmimo, turto užgrobimo, vergų laikymo ir žeminimo tikslus. Šie tikslai nebeturėjo vertės pranašiškoje logikoje, kilusioje iš dangiškojo apreiškimo. Jis jiems papasakojo, kaip ir Abu Musa al-Ash'ari (tebūnie jam malonus Alachas) hadisuose, kad pas Pranašą (tebūnie jam ramybė ir palaima) atėjo beduinas ir tarė: „O Alacho Pasiuntiny, žmogus kovoja dėl grobio, žmogus kovoja, kad būtų prisimenamas, ir žmogus kovoja, kad būtų matomas, tad kas kovoja Alacho kelyje? Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam ramybė ir palaima) pasakė: „Kas kovoja, kad Alacho žodis būtų aukščiausias, tas kovoja Alacho kelyje.“ Papasakojo Muslimas savo Sahih.
Šis tikslas pasiekiamas kviečiant žmones į islamą ir šalinant kliūtis šiam teisingam kvietimui, kad žmonės galėtų išgirsti apie islamą ir apie jį sužinoti. Tada jie gali pasirinkti – priimti jį ir į jį įžengti arba ramiai gyventi jo šešėlyje. Tačiau jei jie nusprendžia neleisti žmonėms šauktis į islamą, nelieka kitos išeities, kaip tik su jais kovoti, kaip sakė al-Nawawi, tebūnie jam Dievas gailestingas, Rawdat al-Talibin: „Džihadas yra prievartinis kvietimas, todėl jis turi būti vykdomas kiek įmanoma tol, kol neliks nieko, išskyrus musulmoną ar taikų žmogų.“
Islame kova nebuvo įpareigota išnaikinti netikėlių iš žemės, nes tai prieštarautų visuotinei Dievo valiai. Todėl islamas neleidžia žudyti nieko, kas absoliučiai apibūdinamas kaip netikintis. Priešingai, asmuo turi būti kovotojas, agresorius ir musulmonų rėmėjas. Ibn Taymiyyah sako: „Pranašo, ramybė ir palaiminimas jam, pareiškimas: „Man buvo įsakyta kovoti su žmonėmis, kol jie paliudys, kad nėra kito dievo, tik Dievas, ir kad aš esu Dievo Pasiuntinys. Jei jie tai padarys, jų kraujas ir turtas bus apsaugoti nuo manęs, išskyrus teisėtą priežastį, o jų atsiskaitymas bus su Dievu.“ Tai yra paminėjimas tikslo, dėl kurio su jais galima kovoti, taigi, jei jie tai padarys, kovoti su jais bus draudžiama. Reikšmė yra tokia: man nebuvo įsakyta kovoti, išskyrus šį tikslą. Tai nereiškia, kad man buvo įsakyta kovoti su visais dėl šio tikslo, nes tai prieštarauja tekstui ir sutarimui. Jis niekada to nedarė, veikiau jo praktika buvo tokia, kad kas su juo sudarė taiką, tas su juo nekovodavo.“
Taigi, remiantis pranašiška logika, džihado sąvoka yra integruota nutarimų, mokymų, kilnių tikslų ir įvairių priemonių bei priemonių, priklausomai nuo aplinkybių ir sąlygų, sistema. Tai ne improvizuotas procesas, priklausantis nuo užgaidų ir politikos, o veikiau nusistovėjusi šariato teisė ir nustatyta prievolė. Grynojoje pranašiškoje sunnoje yra aukščiausias džihado pritaikymas su savo visapusiška koncepcija, plačiais įrankiais ir giliais tikslais. Jokia džihado patirtis negali duoti vaisių, nebent jos valdytų teisingas, pranašiškas šios didžiosios prievolės taikymas.

Islamas ir terorizmas

 

Didžiausi prostitucijos rodikliai pasaulyje:

1. Tailandas (budizmas)
2. Danija (krikščioniška)
3 - italų (krikščionių)
4. Vokiečių (krikščionių)
5. Prancūzų (krikščionių)
6. Norvegija (krikščioniška)
7. Belgija (krikščionybė)
8. Ispanų kalba (krikščionybė)
9. Jungtinė Karalystė (krikščionybė)
10. Suomija (krikščioniška)

Didžiausias vagysčių skaičius pasaulyje:

1. Danija ir Suomija (krikščioniškos)
2. Zimbabvė (krikščionių)
3. Australija (krikščionybė)
4. Kanada (krikščionybė)
5. Naujoji Zelandija (krikščionybė)
6. Indija (hinduizmas)
7. Anglija ir Velsas (krikščionybė)
8 – Jungtinės Valstijos (krikščionys)
9 - Švedija (krikščioniška)
10 – Pietų Afrika (krikščionių)

Didžiausias alkoholio priklausomybės rodiklis pasaulyje:

1) Moldavija (krikščionių)
2) Baltarusis (krikščionis)
3) Lietuva (krikščioniška)
4) Rusija (krikščioniška)
5) Čekijos Respublika (krikščionybė)
6) Ukrainiečių (krikščionių)
7) Andora (krikščioniška)
8) Rumunija (krikščioniška)
9) Serbų (krikščionių)
10) Australija (krikščionybė)

Didžiausias žmogžudysčių skaičius pasaulyje:

1. Hondūras (krikščionių)
2. Venesuela (krikščionių)
3. Belizas (krikščionybė)
4 - Salvadoras (krikščionių)
5 – Gvatemala (krikščionių)
6. Pietų Afrika (krikščionių)
7. Sent Kitsas ir Nevis (krikščionys)
8. Bahamos (krikščionys)
9. Lesotas (krikščionių)
10. Jamaika (krikščionių)

Pavojingiausios gaujos pasaulyje:

1. Jakudzos (nereliginės)
2 - Agbeiros (krikščionių)
3 - Wah Sing (krikščionių)
4 - Jamaikos bosas (krikščionis)
5 - Primero (krikščionių)
6. Arijų brolija (krikščionių)

Didžiausios narkotikų gaujos pasaulyje:

1 – Pablo Escobar – Kolumbija (krikščionis)
2 – Amado Carrillo – Kolumbija (krikščionis)
3. Carlosas Lehderis, Germanas (krikščionis)
4 – Griselda Blanco – Kolumbija (krikščionė)
5. Joaquinas Guzmanas – Meksika (krikščionis)
6. Rafaelis Caro – Meksika (krikščionis)

Tada jie sako, kad islamas yra smurto ir terorizmo pasaulyje priežastis, ir nori, kad mes tuo tikėtume.

Kas pradėjo Pirmąjį pasaulinį karą?

Jie ne musulmonai..

Kas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą?

Jie ne musulmonai..

Kas nužudė apie 20 milijonų Australijos aborigenų?

Jie ne musulmonai..

Kas numetė branduolines bombas ant Hirošimos ir Nagasakio Japonijoje?

Jie ne musulmonai..

Kas Pietų Amerikoje nužudė apie 100 milijonų Amerikos indėnų?

Jie ne musulmonai..

Kas nužudė apie 50 milijonų Amerikos indėnų Šiaurės Amerikoje?

Jie ne musulmonai..

Kas pagrobė daugiau nei 180 milijonų afrikiečių kaip vergus iš Afrikos, iš kurių 881% mirė ir buvo įmesti į vandenynus?

Jie ne musulmonai..

Pirmiausia turime apibrėžti terorizmą arba suprasti, kas yra terorizmas nemusulmonams.

Jei teroristinį aktą įvykdo nemusulmonas, tai yra nusikaltimas. Tačiau jei jį įvykdo musulmonas, tai yra terorizmas.

Turime nustoti taikyti dvigubus standartus.
Tada galite suprasti, ką noriu pasakyti.

Musulmonų paplitimo visame pasaulyje žemėlapis

 

Islamo plitimo istorija trunka maždaug 1442 metus. Musulmonų užkariavimai po pranašo Mahometo mirties lėmė Islamo kalifato atsiradimą, kuris ėmėsi islamo skleidimo misijos didžiulėje geografinėje teritorijoje per islamo užkariavimus. Atsivertimą į islamą skatino misionierių veikla, ypač imamų, kurie bendravo su vietos gyventojais skleisdami religinius mokymus. Šis ankstyvasis kalifatas, kartu su islamo ekonomika ir prekyba, islamo aukso amžiumi ir islamo užkariavimų era, lėmė islamo plitimą už Mekos ribų Indijos, Atlanto ir Ramiojo vandenynų link, taip sukuriant islamo pasaulį. Prekyba atliko svarbų vaidmenį islamo plitime daugelyje pasaulio vietų, ypač per Indijos prekeivius Pietryčių Azijoje.

Sparčiai iškilusios islamo imperijos ir dinastijos, tokios kaip Umajadai, Abasidai, Fatimidai, Mamelukai, Seldžiukai ir Ajubidai, buvo vienos didžiausių ir galingiausių pasaulyje. Adžurų ir Adalų sultonatai, turtingos Malio karalystės Šiaurės Afrikoje, Delio, Dekano ir Bengalijos sultonatai, Mogolų ir Durranių imperijos, Maisūro karalystė ir Haidarabado nizamų imperija Indijos subkontinente, gaznavidai, guridai, samanidai, timūridai ir safavidai Persijoje ir Osmanų imperija Anatolijoje iš esmės pakeitė istorijos eigą. Islamo pasaulio tautos įkūrė daug sudėtingų kultūros ir mokymosi centrų su plačiais prekybos tinklais, o tyrinėtojai, mokslininkai, medžiotojai, matematikai, gydytojai ir filosofai prisidėjo prie islamo aukso amžiaus. Timūrų renesansas ir islamo ekspansija į Pietų ir Rytų Aziją paskatino kosmopolitiškas ir eklektiškas islamo kultūras Indijos subkontinente, Malaizijoje, Indonezijoje ir Kinijoje.

Iki 2016 m. pasaulyje buvo 1,6 milijardo musulmonų, o vienas iš keturių žmonių buvo musulmonas, todėl islamas tapo antra pagal dydį religija. Iš kūdikių, gimusių nuo 2010 iki 2015 m., 31 % buvo musulmonai, o islamas šiuo metu yra sparčiausiai auganti pagrindinė religija pasaulyje.

Islamas yra antra pagal dydį religija pasaulyje. Remiantis 2023 m. atliktu tyrimu, musulmonų yra 2 milijardai, tai sudaro maždaug 251 % pasaulio gyventojų. Dauguma musulmonų yra arba sunitai (80–90%, maždaug 1,5 milijardo žmonių), arba šiitai (10–20%, maždaug 170–340 milijonų žmonių). Islamas yra dominuojanti religija Centrinėje Azijoje, Indonezijoje, Artimuosiuose Rytuose, Pietų Azijoje, Šiaurės Afrikoje, Sahelyje ir kai kuriose kitose Azijos dalyse. Įvairiapusis Azijos ir Ramiojo vandenyno regionas turi didžiausią musulmonų populiaciją pasaulyje, lenkdamas Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką.

Maždaug 311 milijonų musulmonų yra kilę iš Pietų Azijos, todėl Pietų Azija yra regionas, kuriame gyvena didžiausia musulmonų populiacija pasaulyje. Šiame regione musulmonai yra antra pagal dydį grupė po hinduistų, o musulmonai sudaro daugumą Pakistane ir Bangladeše, bet ne Indijoje.

Įvairiose afroazijietiškose (įskaitant arabų, berberų), turkų ir persų kalbomis kalbančiose Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos (MENA) regiono šalyse, kur islamas yra dominuojanti religija visose šalyse, išskyrus Izraelį, gyvena apie 23% visų musulmonų.

Didžiausią musulmonų populiaciją turinti šalis yra Indonezija Pietryčių Azijoje, kurioje gyvena 131 333 musulmonai. Pietryčių Azijos musulmonai sudaro trečią pagal dydį musulmonų populiaciją pasaulyje. Malakų salyne musulmonai sudaro daugumą visose šalyse, išskyrus Singapūrą, Filipinus ir Rytų Timorą.

Maždaug 151 TP3T musulmonų gyvena Užsachario Afrikoje, o didelės musulmonų bendruomenės yra Amerikoje, Kaukaze, Kinijoje, Europoje, Filipinuose ir Rusijoje.

Vakarų Europoje yra daug musulmonų imigrantų bendruomenių, kur islamas yra antra pagal dydį religija po krikščionybės, sudaranti 61 % visų gyventojų, arba maždaug 24 milijonus žmonių. Atsivertimai į islamą ir musulmonų imigrantų bendruomenės aptinkamos beveik visame pasaulyje.

Tarpreliginis dialogas

 

Taip, islamas prieinamas visiems. Kiekvienas vaikas gimsta su savo prigimtimi, garbindamas Dievą be jokių tarpininkų. (Musulmonas)... jis garbina Dievą tiesiogiai, be tėvų, mokyklos ar jokios religinės valdžios įsikišimo, iki brendimo amžiaus, kai tampa atsakingas ir atskaitingas už savo veiksmus. Tuo metu jis arba priima Kristų kaip tarpininką tarp savęs ir Dievo ir tampa krikščioniu, arba priima Budą kaip tarpininką ir tampa budistu, arba Krišną kaip tarpininką ir tampa hinduistu, arba priima Muhamedą kaip tarpininką ir visiškai nukrypsta nuo islamo, arba lieka fitros religijoje, garbindamas tik Dievą. Muhamedo, ramybė ir palaima jam, žinios, kurią jis atnešė iš savo Viešpaties, pasekėjas yra tikroji religija, atitinkanti sveiką žmogaus prigimtį. Visa kita yra nukrypimas, net jei tai būtų Muhamedo kaip tarpininko tarp žmogaus ir Dievo laikymas.

Jei žmonės giliau pamąstytų, jie suprastų, kad visos problemos ir skirtumai tarp religinių sektų ir pačių religijų kyla dėl tarpininkų, kuriuos žmonės naudoja tarp savęs ir savo Kūrėjo. Pavyzdžiui, katalikų, protestantų ir kitos sektos, taip pat ir hinduistų sektos, skiriasi bendravimo su Kūrėju būdu, o ne Kūrėjo egzistavimo samprata. Jei jos visos garbintų Dievą tiesiogiai, jos būtų vieningos.

Pavyzdžiui, pranašo Abraomo (ramybė jam) laikais kiekvienas, garbinęs tik Kūrėją, išpažino islamą, kuris yra tikroji religija. Tačiau kiekvienas, pasirinkęs kunigą ar šventąjį kaip Dievo pakaitalą, išpažino melą. Abraomo (ramybė jam) pasekėjai turėjo garbinti tik Dievą ir liudyti, kad nėra kito dievo, tik Dievas, ir kad Abraomas yra Dievo Pasiuntinys. Dievas pasiuntė Mozę (ramybė jam), kad patvirtintų Abraomo žinią. Abraomo (ramybė jam) pasekėjai turėjo priimti naująjį pranašą ir liudyti, kad nėra kito dievo, tik Dievas, ir kad Mozė bei Abraomas yra Dievo pasiuntiniai. Pavyzdžiui, kiekvienas, kuris tuo metu garbino veršį, išpažino melą.

Kai Jėzus Kristus, ramybė jam, atėjo patvirtinti Mozės žinios, ramybė jam, Mozės pasekėjai turėjo tikėti ir sekti Kristumi, liudyti, kad nėra kito dievo, tik Dievas, ir kad Kristus, Mozė ir Abraomas yra Dievo pasiuntiniai. Kas tiki Trejybe ir garbina Kristų bei jo motiną, teisiąją Mariją, tas klysta.

Kai Muhamedas, ramybė ir palaiminimas jam, atėjo patvirtinti ankstesnių pranašų žinios, Jėzaus ir Mozės pasekėjai turėjo priimti naująjį pranašą ir liudyti, kad nėra kito dievo, tik Dievas, ir kad Muhamedas, Jėzus, Mozė ir Abraomas yra Dievo pasiuntiniai. Kiekvienas, kuris garbina Muhamedą, siekia jo užtarimo ar prašo jo pagalbos, seka melu.

Islamas patvirtina dieviškųjų religijų, kurios buvo prieš jį ir tęsėsi iki jo laikų, principus, kuriuos atnešė pasiuntiniai, atitinkantys jų laikmetį. Keičiantis poreikiams, atsiranda naujas religijos etapas, kuris sutampa savo ištakomis ir skiriasi savo šariatu, palaipsniui prisitaikydamas prie kintančių poreikių. Vėlesnė religija patvirtina ankstesnės religijos pagrindinį monoteizmo principą. Pasirinkdamas dialogo kelią, tikintysis suvokia tiesą apie vienintelį Kūrėjo žinios šaltinį.

Tarpkonfesinis dialogas turi prasidėti nuo šios pagrindinės koncepcijos, siekiant pabrėžti vienos tikros religijos sampratą ir visų kitų negaliojimą.

Dialogas turi egzistencinius ir tikėjimu grįstus pamatus bei principus, reikalaujančius, kad žmonės juos gerbtų ir jais remtųsi bendraudami su kitais. Šio dialogo tikslas – pašalinti fanatizmą ir išankstinį nusistatymą, kurie tėra aklų, genčių priklausomybių projekcijos, skiriančios žmones nuo tikrojo, gryno monoteizmo ir vedančios prie konfliktų bei sunaikinimo, kaip ir dabartinė mūsų realybė.

Kaip žmogus atsiverčia į islamą?

 

Atsivertimas į islamą nereikalauja jokių sudėtingų ritualų. Kiekvienas, norintis atsiversti į islamą, turi ištarti du tikėjimo liudijimus: „Aš liudiju, kad nėra kito dievo, tik Dievas; ir aš liudiju, kad Muhamedas yra Dievo pasiuntinys.“ Jis turėtų tai ištarti nuoširdžiai, užtikrintai ir žinodamas šio žodžio prasmę. Jis turėtų tai ištarti nenurodydamas konkrečios vietos, kur tai ištarti, ir nereikalaudamas, kad mokslininkas tai ištartų jo akivaizdoje. Tiesiog ištardamas šį žodį, asmuo tampa musulmonu, turinčiu tas pačias teises kaip ir musulmonai, ir tas pačias pareigas bei įsipareigojimus kaip ir musulmonai.

Apsiplovimas nebūtinas visiems, norintiems atsiversti į islamą, tačiau tai yra vienas iš rekomenduojamų dalykų, kurį kai kurie mokslininkai laiko rekomenduojamu.

Sukalbėjęs du tikėjimo liudijimus, jis privalo atlikti islamo ritualus, įskaitant penkių kasdienių maldų atlikimą, pasninką Ramadano metu, zakato mokėjimą, jei jo turtas pasiekia minimalią sumą, ir hadžo atlikimą į šventuosius Dievo namus, jei jis gali. Jis turi išmokti religinių dalykų, kurie patvirtina šiuos ritualus, pavyzdžiui, maldos galiojimo sąlygas, jos ramsčius, dalykus, kurie panaikina pasninką, ir pan.

Jis turi būti atsargus ir susirasti gerą kompaniją, kuri padėtų jam daryti gerus darbus ir išlikti tvirtam religijoje, ir jis turi vengti bet kokios aplinkos, kuri galėtų jį atitraukti nuo tiesos.

Pasirinktų svetainių, pristatančių islamą pasaulio kalbomis, vadovas

 

Čia pateikiamas naudingų interneto svetainių ir nuorodų, skirtų supažindinti nemusulmonus su islamu, rinkinys keliomis kalbomis:

- **Islamo klausimų ir atsakymų svetainė (ne musulmonams)**
[https://islamqa.info/ar/]

(Pateikiami išsamūs atsakymai į nemusulmonų klausimus apie islamą)

- **Svetainė „Kvietimas nemusulmonams“ (islamo pristatymo portalas)**
[https://www.islamland.com/ara]

(Siūlo supaprastintus straipsnius ir vaizdo įrašus apie islamą)

- **Šventojo Korano svetainė su vertimu ir interpretacija**

[https://quran.com]
(Naudinga tiems, kurie nori skaityti Koraną su aiškiu vertimu)
 

- **IslamHouse svetainė (šimtais kalbų)**
[https://www.islamhouse.com]

(Apima brošiūras, vaizdo įrašus ir garso įrašus nemusulmonams)

- **„WhyIslam“ svetainė**

[https://www.whyislam.org/ar/]]

(Pateikia informaciją apie islamą moderniu būdu)

- **Islamo kvietimo svetainė**
[https://www.islamic-invitation.com]

(Yra įvairių propagandinių medžiagų)

„Zakir Naik“ kanalas (anglų ir arabų kalbomis)
[/www.youtube.com/user/DrZakirchannel]

**Patarimai, kaip naudotis šiomis svetainėmis**

– Jei nemusulmonas yra **racionalus**, jis gali apsilankyti tokiose svetainėse kaip **WhyIslam**.
– Jei ieškote **religijai palyginti**, galite peržiūrėti naudingus **Zakir Naik** vaizdo įrašus.
– Jei jus domina Korano skaitymas, quran.com yra geriausia svetainė.

Nedvejodami susisiekite su mumis

Jei turite kitų klausimų, rašykite mums ir, jei Dievas duos, kuo greičiau jums atsakysime.

    lt_LTLT
    arAR en_GBEN fr_FRFR es_ESES pt_PTPT de_DEDE it_ITIT pl_PLPL sv_SESV nb_NONB fiFI nl_NLNL da_DKDA cs_CZCS sk_SKSK etET lvLV ru_RURU belBE ukUK hu_HUHU bg_BGBG ro_RORO sr_RSSR hrHR bs_BABS sqSQ elEL tr_TRTR he_ILHE zh_CNZH jaJA ko_KRKO hi_INHI urUR fa_IRFA psPS uz_UZUZ hyHY ka_GEKA bn_BDBN id_IDID ms_MYMS viVI tlTL thTH my_MMMY kmKM ta_INTA ne_NPNE si_LKSI swSW amAM lt_LTLT