Omaras ibn al-Khattabas – tebūnie juo Dievas patenkintas – pasiuntė armiją pas romėnus, ir šie paėmė į nelaisvę Abdullah ibn Hudhafahą. Jie nuvedė jį pas savo karalių ir tarė: „Tai vienas iš Muhammado bendražygių.“
Jis paklausė: „Ar norėtumėte tapti krikščioniu, ir aš duosiu jums pusę savo karalystės?“ Jis atsakė: „Net jei atiduotumėte man viską, ką turite, ir viską, ką turite, ir visą arabų karalystę, aš nė akimirkai neatsisukčiau nuo Muhammado religijos – telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę.“ Jis tarė: „Tada aš jus nužudysiu.“ Jis tarė: „Tave ir tai.“
Jis įsakė būti nukryžiuotas ir tarė lankininkams: „Šaukite jį arti kūno, kai jis siūlė jam krikščionybę.“ Jis atsisakė ir nepanikavo, todėl nuvedė jį žemyn ir įsakė įpilti į jį puodą vandens ir virti virš jo, kol jis sudegs. Tada jis pašaukė du musulmonus kalinius ir įsakė vieną iš jų įmesti į jį. Ir štai jo kaulai kyšojo, kol jis siūlė jam krikščionybę, o jis atsisakė.
Taigi jis įsakė, kad jis būtų įmestas į puodą, jei netaptų krikščioniu. Kai jį išvedė, jis verkė. Karaliui buvo pasakyta, kad jis verkė, ir šis pamanė, kad išsigando. Jis tarė: „Parveskite jį atgal.“ Karalius paklausė: „Kodėl jūs verkėte?“ Jis atsakė: „Aš pasakiau: „Tai tik viena siela, kuri dabar bus įmesta į ugnį, o paskui išeis.“ Norėjau, kad dėl Alacho į ugnį būtų įmesta tiek sielų, kiek mano plaukai.“
Tironas apstulbo ir tarė jam: „Ar norėtum pabučiuoti man galvą, ir aš tave paleisiu?“ Abdullah jam atsakė: „O visi musulmonai kaliniai?“ Jis atsakė: „Taip.“ Taigi, jis pabučiavo jam galvą ir juos paleido. Jis atvedė kalinius pas Omarą, kuris papasakojo jam savo istoriją.
Omaras pasakė: „Kiekvienas musulmonas turi teisę pabučiuoti Abdullah ibn Hudhafah galvą, ir aš pradėsiu.“ Taigi jis pabučiavo jam galvą.