Kai mongolai pasiuntė savo pasiuntinius į Kutuzą, tuo metu jie buvo didžiausia karinė jėga žemėje, Kutuzas surinko vadus ir patarėjus ir parodė jiems žinią bei prašymą pasiduoti ir paklusti. Kai kurie vadai manė, kad reikia pasiduoti totoriams ir išvengti karo siaubų, bet Kutuzė pasakė: „Aš pats susitiksiu su totoriais. O musulmonų vadai, jūs ilgą laiką valgote iš valstybės iždo ir priešinatės užpuolikams. Aš išvykstu. Kas pasirinks džihadą, tegul mane lydi, o kas jo nepasirinks, tegul grįžta namo. Dievas jį saugo, o musulmonų moterų nuodėmė krenta ant tų, kurie lieka kovoti.“
Kutuzas nukirto kaklus dvidešimt keturiems pasiuntiniams, kuriuos Hulagu jam atsiuntė su grasinančia žinia, ir pakorė jų galvas Al-Raydanijoje Kaire. Dvidešimt penktąjį jis pasiliko, kad nugabentų kūnus Hulagu.
Tada jis atsistojo ir kreipėsi į princus verkdamas bei sakydamas: „O musulmonų princai, kas gins islamą, jei mūsų nebus?“
Kunigaikščiai pareiškė sutinkantys su džihadu ir susidurti su totoriais, kad ir kiek tai kainuotų.
Kutuzas siuntė pasiuntinius į Egiptą, kviesdamas džihadą Dievo kelyje, laikydamasis savo pareigos ir dorybių. Egiptiečiai jam atsakė, ir Kutuzas su armija išskubėjo į kovą su mongolais. Galiausiai jis juos nugalėjo ir sustabdė jų puolimą link likusio islamo pasaulio.

Čia pažymima toliau nurodyta:
1. Buvo grupė egiptiečių, kurie nenorėjo kovoti ir norėjo pasiduoti mongolams. Šios grupės prigimtis tinka daugelio iš mūsų prigimčiai šiandien. Tai yra, ne visi egiptiečiai tą dieną turėjo tvirtą tikėjimą, todėl niekas negali man pasakyti, kad mes nesame panašūs į savo protėvius ir netapsime tokiais kaip jie.
2. Kutuzas užblokavo kelią šiai grupei, nužudydamas mongolų pasiuntinius, kad egiptiečiai neturėtų kito pasirinkimo, kaip tik susidurti ir kovoti.
3. Tuo metu Egiptas buvo padalintas tarp kelių kunigaikščių, tarp kurių vyko pusiau pilietinis karas, tačiau galiausiai jie susivienijo, kad pasipriešintų savo priešui, ir tai buvo padaryta per rekordiškai trumpą laiką, maždaug per metus, ir jie nugalėjo didžiausią tuo metu turėtą karinę jėgą.
4. Tinkamiausias būdas susidoroti su grėsme yra jai pasipriešinti, o ne nuo jos atsitraukti ar ją atidėti. Todėl Kudsas nusprendė susidurti su mongolais už Egipto ribų ir nelaukė, kol jie jį pasieks.
5. Kutuzo motyvas tuo metu buvo džihado dėl Dievo motyvas. Be šio motyvo jam nebūtų pavykę pasipriešinti šioms didelėms armijoms. Būtent tai Vakarai bando išrauti iš mūsų tikėjimo ir tuos, kurie skleidžia šį šūkį, pavadinti teroristais, net jei jie nėra teroristai.
6. Kutuzas ir princai paaukojo savo pinigus karinei kampanijai finansuoti, kad būtų pavyzdys kitiems žmonėms aukoti savo pinigus. Tai priešinga dabartinei realybei, kai prezidentai ir karaliai reikalauja iš savo žmonių taupymo, tuo pačiu mėgaudamiesi jų turtais.

Ar dabar žinai, kodėl mes buvome puikūs?

Jei ieškote sprendimų mūsų šiuolaikinei realybei, turėtumėte perskaityti mūsų šlovingą istoriją.

Ištraukos iš mano knygos „Nepamirštami lyderiai“

Laukite mūsų kito straipsnio toje pačioje serijoje, jei Dievas duos.

Tamer Badr