Įsivaizdavau save sakantį religinį pamokslą žmonėms ir pasakojau jiems, kad Pranašas (telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę) sakydavo: „Aš esu kelias į Dievą, todėl kiekvienas, norintis pasiekti Dievą, turėtų sekti mano keliu“, turėdamas omenyje Pranašo (telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę) sunos sekimą ir jo patarimą musulmonams sekti jo suna. Tuo metu aš leidausi čiuožykla iš viršaus į apačią, tarsi ši čiuožykla būtų pasaulietiškas gyvenimas, o Pranašo (telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę) suna būtų laikoma žemišku gyvenimu. Man atėjo į galvą, kad pasaulietiškas gyvenimas yra ne kas kita, kaip trumpas ir greitas gyvenimas, kaip ir mano nusileidimas šia čiuožykla tokiu pat greičiu.
Bijau svirduliuoti į kairę ir į dešinę čiuoždamas žemyn šia čiuožykla, bet nusileidau tiesiai.
Atsikėlęs ant žemės, pajutau, kad mano gyvenimas baigėsi ir aš laukiau, kol išeisiu į kitą gyvenimą. Tada man pasirodė vienas iš angelų ir parodė, kad sekčiau paskui jį, kai jis paliks mano vietą, į kitą vietą pro duris, pro kurias išeisiu į kitą gyvenimą. Karalius išėjo pro priešais mane atviras duris, o kai pradėjau eiti už karaliaus, pastebėjau, kad šalia manęs yra didelis maišas, pilnas raudonųjų vynuogių, ir man toptelėjo, kad tai mano, bet palikau jį ant žemės ir pradėjau eiti pro duris už karaliaus, bet regėjimas baigėsi man neišeinant pro duris.