Pradėjau rašyti „Laukiamas žinutes“ – knygą apie pagrindinius Valandos ženklus. Jaučiau, kad ši knyga gali sukelti man problemų su kai kuriais žmonėmis, nes joje pateikti požiūriai skyrėsi nuo vyraujančių požiūrių į pagrindinius Valandos ženklus. Todėl paprašiau Visagalio Dievo suteikti man viziją, kuri atsakytų į mano klausimą: ar turėčiau tęsti knygos rašymą ir leidybą, ar nustoti ją rašyti? Tą dieną patyriau šią viziją.
Pamačiau, kad baigiau rašyti savo naują knygą apie Valandos ženklus, ji buvo išspausdinta, o kai kurie egzemplioriai pristatyti leidyklai, o likę naujos knygos egzemplioriai liko mano automobilyje, kad išplatinčiau juos kitoms leidykloms. Paėmiau vieną knygos egzempliorių, norėdamas patikrinti jo spausdinimo kokybę, ir pamačiau, kad viršelis puikus, bet atvertęs knygą nustebau, kad jos matmenys mažesni, nei buvau suplanavęs. Dėl to rašto dydis tapo mažas, ir skaitytojui reikėjo priartinti akis prie puslapių arba naudoti akinius, kad galėtų skaityti mano knygą. Tačiau pirmajame trečdalyje mano knygos buvo nedaug puslapių, kurių matmenys buvo įprasti bet kuriai knygai, ir raštas juose buvo normalus, ir visi galėjo jį skaityti, bet jis nebuvo gerai prigludęs prie knygos. Tada man pasirodė spaustuvės, kuri buvo išspausdinusi mano ankstesnę knygą („Ganytojo ir bandos aprašymas“), savininkas. Su savimi jis atsinešė knygą, kurią buvo išspausdinęs kitam autoriui, ir ši knyga yra apie dūmus, kurie yra vienas iš pagrindinių Valandos ženklų. Pasakiau jam, kad mano knygoje yra visi Valandos ženklai, įskaitant dūmus. Šios spaustuvės savininkas apžiūrėjo savo išspausdintą knygą ir rado ją puikios būklės, išskyrus tai, kad puslapių numeracijoje buvo klaida – pirmas ir paskutinis puslapiai nebuvo sunumeruoti nuosekliai su knyga. Tačiau paskutiniame jo knygos puslapyje pastebėjau paskutinę Surat Ad-Dukhan eilutę, kuri yra „Taigi palaukite, nes jie laukia“. Prašau interpretuoti šią viziją ir atsakyti į klausimą: ar turėčiau toliau rašyti ir spausdinti knygą, ar sustoti?