Dvejojau rašyti šią viziją, nes buvau apimtas nevilties dėl armijos, todėl jaučiu, kad Al-Aksos išlaisvinimo tikslas šiuo metu nėra vienas iš jos prioritetų, bet šlovė Dievui, kuris keičia sąlygas. Gali būti, kad netolimoje ateityje mūsų padėtis pasikeis iš vieno kraštutinumo į kitą, ir šioje vizijoje yra Visagalio Dievo kvietimas. Kaip jau sakiau anksčiau, mane domina bet kokios vizijos, kurioje minimas Visagalio Dievo ar pranašų vardas, interpretavimas, ir tikiuosi, kad ši vizija nebus interpretuojama kaip mano bandymas apgauti armiją grįžti prie jos, nes aš to visiškai nesiekiu.

Vizija

Dieną, vadinamą Al-Aksos išlaisvinimo ir karo žygio diena, buvau labai didelėje aikštėje, pilnoje Egipto civilių. Stovėjau tarp šių minių, šiek tiek atsilikęs kairėje pusėje, vilkėdamas civilius drabužius, kaip ir jie. Ėjau į priekį eidamas eilėmis ir bandžiau sutvarkyti jų eiles, bet jie nekreipė į mane dėmesio ir nežiūrėjo į mane. Televizijos kanalai ir žiniasklaidos darbuotojai filmavo šias dideles minias, todėl pradėjau raginti civilius gyventojus, kad visi, kurie nešiojasi ginklą, būtų eilių priekyje, bet nemačiau jokio civilio su ginklu, kuris galėtų eiti į priekį.
Staiga į aikštę iš kairės pusės, priešais minią, įžengė Egipto armijos grupė, ginkluota ir vilkinti Egipto komandosų uniformas, vieningu kariniu žingsniu. Daviau jiems ženklą pakeisti kryptį ir atsisukti į Al-Aksą. Tuo pačiu metu pradėjau giedoti ir kartoti „Alachas, Alachas, Alachas“, kad jie tai kartotų su kiekvienu kariniu žingsniu į priekį. Iš tiesų, jie žiūrėjo į mane ir su kiekvienu žingsniu giedojo „Alachas, Alachas, Alachas“. Į aikštę įeinančių komandosų grupių skaičius didėjo, kol jų skaičius tapo labai didelis. Aikštė prisipildė armijos pajėgų priekyje ir už jų – daugybės civilių.