Ponios Aišos hadisas – tebūnie ja Dievas patenkintas – kai ji pasakė: „Girdėjau Dievo Pasiuntinį – telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę – sakantį: ((Prisikėlimo dieną žmonės susirinks basi, nuogi ir neapipjaustyti)) Aš pasakiau: O Dievo Pasiuntiny, ar vyrai ir moterys žiūrės vienas į kitą?“ Jis pasakė: ((O Aiša, reikalas rimtesnis nei tai, kad jie rūpėtų)), ir kitame pasakojime: ((Reikalas rimtesnis nei tai, kad jie žiūri vienas į kitą)), susitarė.“

Šį hadisą prisiminiau sapne, kuriame mačiau susibūrimą Prisikėlimo dieną.

Iš tikrųjų buvau regėjime, vaikščiojančiame tarp milijonų nuogų žmonių, vyrų ir moterų, kiek akys užmato, scenoje, kurios negaliu apsakyti, bet ką galiu apsakyti, tai, kad atmosfera buvo karšta, o virš mūsų buvo kažkas panašaus į mūsų saulę, kiek akys užmato, ir visi bandė pabėgti nuo to karščio, ir nė vienam vyrui nerūpėjo aplink jį esančios nuogos moterys dėl siaubingo vaizdo intensyvumo, ir visi ėjo viena kryptimi link kažko, kas atrodė kaip Visagalio Dievo pasirodymas.

Šalia šios aikštės buvo kita aikštė, kurios viršūnėje stūksojo kažkas panašaus į kalvą. Žmonės ėjo ja ta pačia kryptimi, bet einančius dengė kažkas panašaus į debesį, kuris juos dengė ir saugojo nuo karščio.
Niekas, esantis apatiniame kieme, negali pakilti į viršutinį kiemą, nes norint į jį pakilti, reikia paslėptų galių, o niekas negali į jį pakilti. Taigi tuo metu norėjau persikelti į viršutinį kiemą ir tada pamačiau paslėptas galias, kylančias į viršutinį kiemą. Tačiau buvau jo pakraščiuose, kartais karštyje, kartais pavėsyje, o žmonės ėjo šalia manęs. Norėjau vaikščioti tarp jų, kol visiškai pasinersiu į pavėsį, o tada regėjimas baigėsi.

Regėjimas baigėsi ir aš gailėjausi, kad neįėjau į tų, kuriuos Dievas visiškai apsaugojo, vidų.

„Praėjo daugiau nei dešimt metų nuo šio regėjimo, ir aš vis dar puikiai jį atsimenu, ir patikėkite manimi, reikalas yra sunkesnis, nei galite įsivaizduoti, kalbant apie Prisikėlimo dieną ir susibūrimo sceną. Nežinau, ar įmanoma, kad kas nors savo akimis pamatytų Prisikėlimo dienos viziją, ar tai tik košmaras, bet prašau Alacho, Visagalio, kad būčiau vienas iš septynių, kuriuos Alachas užtemdys Savo šešėliu tą dieną, kai nebus jokio šešėlio, tik Jo: teisingo imamo, jaunuolio, užaugusio garbinant Alachą, vyro, kurio širdis prisirišusi prie mečečių, dviejų vyrų, kurie myli vienas kitą dėl Alacho ir dėl to susitinka bei išsiskiria, vyro, kurį pakviečia kilminga ir graži moteris, bet jis sako: „Aš bijau Alacho“, vyro, kuris duoda išmaldą ir ją slepia, kad jo kairė ranka nežinotų, ką išleidžia jo dešinė, ir vyro, kuris slapta prisimena Alachą ir jo akys prisipildo ašarų.“
Prašau melstis, kad būčiau vienas iš jų.