Antrą kartą su Pranašu (tebūnie jam ramybė ir palaima) apsireiškiau, kai buvau jaunas, mokiausi vidurinėje mokykloje ir tuo metu buvau vienišas. Praėjus keliems mėnesiams po pirmojo regėjimo su Pranašu (tebūnie jam ramybė ir palaima), pamačiau regėjimą, kuriame buvau tamsioje vietoje su kopėčiomis. Pranašas (tebūnie jam ramybė ir palaima) užlipo kopėčiomis maždaug dviem ar trim laipteliais, o aš buvau apačioje ir nelipau su juo. Pranašas (tebūnie jam ramybė ir palaima) pažvelgė į mane ir nusišypsojo. Tada vaizdas nuvedė mane į gatvę, kurioje gyvenau su savo tėvu ir motina. Gatvėje radau prekeivį, pardavinėjantį mažus geltonus obuolius. Tada užlipau į savo namus ir atsistojau balkone. Šalia manęs buvo mano dvi žmonos, viena iš jų buvo egiptietė, o kita – rusė, ir mano mama buvo su jomis. Tada nusileidau į gatves aplink savo namus Manial al-Rawda rajone ir sušukau „Allahu Akbar“ (Dievas yra didis). Kai kurie žmonės šaukė „Allahu Akbar“ paskui mane. Tada vėl sušukau „Allahu Akbar“, o už manęs buvę žmonės pakartojo šūksnį „Allahu Akbar“. Su kiekvienu mano šūksniu žmonių, šaukiančių „Allahu Akbar“, skaičius didėjo, kol vizija baigėsi.