Šiandien, būdamas oro uoste, gavau užsienietės užklausą dėl „Uber“ paslaugos, tad nuėjau pas ją ir pamačiau, kad jai apie dvidešimt metų. Iš jos vardo ir slaviškos išvaizdos maniau, kad ji rusė. Paprastai mėgstu kalbėtis su užsieniečiais, kurie keliauja kartu su manimi, ir paklausti jų apie tautybę. Gaila, kad nebūčiau paklausęs apie jos tautybę.
Nustebau, kai ji pasakė, kad yra iš Serbijos.
Visada grįžtu laiku atgal į laiką, kai man buvo maždaug 16 metų, kai serbai vykdė žudynes prieš musulmonus ir tūkstančius grupinio išžaginimo atvejų, kuriuos patyrė musulmonės moterys.
Prisiminiau savo bandymus keliauti į džihadą Bosnijoje ir Hercegovinoje.
Vis galvojau, ar jos tėvas, ar dėdė dalyvavo šiuose nusikaltimuose.
Įsivaizduokite, aš visą valandą sėdėjau su ja nuo oro uosto iki Dokki, galvodamas ir prisimindamas šiuos skausmingus dalykus.
Visos kelionės metu su ja elgiausi pagarbiai ir nesakiau, ką galvoju, nes turėjau atskirti savo jausmus nuo darbo, be to, žinau, kad ji gimė po šių nusikaltimų, todėl su jais nebuvo susijusi.
Aš su ja elgiausi gerai ir daviau penkias žvaigždutes, nors visos kelionės metu buvau nusiminęs.