Papasakosiu apie kai kuriuos savo prisiminimus iš vidurinės ir aukštesniosios mokyklos.
Turėtumėte atsižvelgti į mano amžių tuo metu, nes pamatysite keletą neapgalvotų veiksmų, kuriuos tuo metu dariau.
Mano meilė skaitymui prasidėjo vidurinėje mokykloje, maždaug 13 metų, kai kasdien skaitydavau laikraštį „Al-Ahram“, kurį mums kasdien nupirkdavo tėvas. Meilė skaitymui atsirado, kai taupydavau asmenines kišenpinigius ir pirkdavau knygas knygynuose arba Kairo tarptautinėje knygų mugėje, kurioje lankydavausi kasmet. Mano skaitymai apėmė įvairias sritis: religinę, politinę, istorinę, geografinę, mokslinę ir kitas, ir tai man vėliau, kai užaugau, padėjo rašyti knygas.
Mano žinios apie džihadą prasidėjo nuo skaitymų, ypač nuo arabų ir afganų mudžahedinų sekimo Afganistane. Jie mane sužavėjo, nors jų buvo mažiau ir jie buvo silpnesni. Kaip jie galėjo pasipriešinti to meto didžiosioms valstybėms ir padaryti didelių nuostolių rusams? Nuo mažens tikėjausi būti su jais ir svajojau apie džihadą su jais užaugęs. Tačiau ši okupacija baigėsi 1989 m., kai baigiau vidurinę mokyklą, kai man buvo apie penkiolika metų. Po to jaučiau nusivylimą dėl vidinių kovų tarp mudžahedinų. Tuo metu nenorėjau būti su jais, nes kovas tarp jų laikiau tik išbandymu, kurio turėtume vengti.
Baigęs vidurinę mokyklą, sustiprėjo mano atsidavimas maldai, mąstymui apie Dievą ir kaip paremti Jo religiją. Pertraukų metu mokykloje reguliariai atlikdavau vidurdienio maldą mokyklos mečetėje ir po maldos klausydavausi religinių pamokų.
Už kišenpinigius pirkdavau laikraštį „Al-Muslimun“ – Saudo Arabijoje leidžiamą savaitraštį. Jame buvo rašoma apie musulmonų padėtį visame pasaulyje. Iš šio laikraščio sužinojau apie musulmonų padėtį Filipinuose, Kašmyre, Rytų Turkestane Kinijoje, Sovietų Sąjungos islamo respublikose, Čečėnijoje ir Bosnijoje ir Hercegovinoje. Netgi parašiau laikraščiui, klausdamas, kaip galėčiau nuvykti į Bosniją ir Hercegoviną ten vykdyti džihado, bet atsakymo negavau. Tuo metu taip pat skambinau į Pakistano ambasadą, prašydamas leisti man vykti į Kašmyrą vykdyti džihado prieš Indijos okupaciją, bet mane nustebino Egipto darbuotojas, kuris pasakė, kad jie neturi to, ko prašau. Taip pat galvojau apie kelionę į Čečėniją.

1992 m. kovo mėn. prasidėjęs Bosnijos karas buvo lūžio taškas mano gyvenime. Jaučiau, kad niekuo negaliu padėti šiems musulmonams. Mane liūdino skaitydama apie masines žudynes, musulmonių moterų išžaginimus ir kitas tragedijas. Dar labiau liūdėjau ir nusivyliau, kai nesulaukiau laukiamo musulmonų vyriausybių ir tautų atsako, kad sustabdyčiau šią tragediją. Taupydavau kišenpinigius ir aukodavau juos Islamo pagalbos komitetui. Po pamokų eidavau į Dar Al-Hikmą aukoti Bosnijos musulmonams, bet nepaisant to jaučiau, kad jiems atsilieku.
Planavau keliauti į Asuaną, tada į Sudaną, o galiausiai į Bosniją. Tuo metu mano protas nesuprato, kad mane lengvai galima suimti, nes neplanavau šio nuotykio su niekuo kitu. Tai buvo individualus veiksmas, nes nežinojau jokios Egipto grupės ar organizacijos, kuri būtų siuntusi mudžahedinus į Bosniją. Todėl mano sprendimas buvo spontaniškas ir neapgalvotas dėl jauno amžiaus – tuo metu man buvo ne daugiau kaip devyniolika metų ir net neturėjau paso keliauti.
Po šio sprendimo parašiau laišką savo šeimai ir palikau jį ant stalo. Pasiėmiau drabužių krepšį ir išėjau iš namų, niekam nežinant iš šeimos. Nuėjau į traukinių stotį ir užsisakiau antros klasės bilietą į Asuaną. Tai buvo pirmas kartas, kai važiavau traukiniu. Įlipęs į traukinį buvau nustebintas didelės žmonių spūsties – nebuvo kur įlipti. Pastebėjau, kad keli keleiviai sėdi bagažui skirtoje vietoje ant keleivių sėdynių, todėl užlipau ant jų ir atsisėdau kartu su jais. Po kelių valandų kankinimo ir kelių kartų patikrinus mano bilietą, vienas iš bilietų kontrolierių prieš atvykstant į Asuaną man pasakė, kad esu su trečios klasės keleiviais ir turiu savo vietą antros klasės sėdynėje su oro kondicionieriumi. Jis nustebo, kad esu trečioje klasėje, bet likau trečioje klasėje iki pat atvykimo į Asuaną.
Savo kelionę į Asuaną laikiau savotiška migracija pas Alachą ir Jo Pasiuntinį (tebūnie jam ramybė). Jaučiau, kad už šią kelionę esu apdovanotas, todėl neliūdėjau. Atvykęs į Asuaną, užsisakiau lovą jaunimo nakvynės namuose. Po dienos pasakiau sau, kad turiu pasikalbėti su savo šeima, kad nuraminčiau juos dėl savo sveikatos. Kai jiems paskambinau, nustebau radęs juos krentančius ir verkiančius dėl mano išsiskyrimo. Pasijutau liūdnas ir paklausiau: „Kaip aš tai padariau savo tėvui ir motinai?“ Kai jie primygtinai reikalavo žinoti mano buvimo vietą, pasakiau jiems, kad esu Asuane, ir jie maldavo manęs grįžti namo. Grįžau pas juos ir supratau, kad negalėsiu dalyvauti džihade, kol neįstosiu į vieną iš karo koledžų, kad turėčiau galimybę dalyvauti džihade prieš Izraelį. Tikėjau, kad taika su Izraeliu ilgai netruks, bet galiausiai neturėjau galimybės dalyvauti džihade.
Šiame savo gyvenimo etape niekada negalvojau prisijungti prie Musulmonų brolijos, salafitų ar kokios nors kitos grupės. Galvojau tik apie kovą bet kurioje šalyje, kurioje persekiojami musulmonai, ir tiek. Negalvojau apie kovą su musulmonais, kurie kovoja su kitais musulmonais, ir mano politinis supratimas tuo metu buvo tik dėl šios priežasties, ir iki šiol mano mąstymas nelabai pasikeitė.
Žinoma, įstojus į kariuomenę, viskas, ką dariau, buvo laikoma paslaptyje ir niekas apie tai nežinojo, nes žinojau, kad jei bus sužinotos mano galvoje sukasinčios mintys, būsiu arba pašalintas iš armijos, arba suimtas.
Mano vidurinės ir aukštesniosios mokyklos metai buvo niūrus mano gyvenimo laikotarpis, nes nerimavau dėl daugelio persekiojamų musulmonų, ir vienintelis dalykas, kuris man palengvino šį gyvenimo etapą, buvo vizijos, kuriose mačiau Pranašą, telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę, ir mūsų Mokytoją Jėzų, ramybė jam, ir kai kurias kitas vizijas.
Žinoma, kai kurie žmonės pasakys: „Apie kokias nesąmones tu galvojai ir darei?“ Bet tai buvo mano gyvenimo dalis, kai buvau jaunas, ir aš dėl to nesigėdiju. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, vis dar bandyčiau kovoti džihade. Galbūt nebūčiau įstojęs į kariuomenę ir būčiau laukęs, kol užaugsiu, kad galėčiau keliauti ir kovoti bet kurioje šalyje, kurioje persekiojami musulmonai, užuot veltui švaistęs savo gyvenimą iki šiol, nepasiekęs savo svajonės kovoti džihade ir tapti kankinišku.
Ir kas man pakomentuos ir pasakys, kodėl jums nekeliauti ir nekovoti, o ne duoti mums pinigų, aš tam pasakysiu, kad atsiųstų man bilietą ir palengvintų man kelionę, pavyzdžiui, į Birmą, kad galėčiau ten kovoti.