2018 m. gegužės 24 d.
Mūsų šeimininko Mozės, ramybė jam, kančia su savo žmonėmis buvo sunkesnė nei jo kančia su faraonu.
Iš tiesų, mūsų šeimininko Mozės kančios nesibaigė faraonu ir jo tironija bei priespauda, o jas dar labiau padidino jo tauta, Izraelio vaikai, kuriems buvo būdingas pažeminimas, niekšybė, ginčai ir bjauri prigimtis. Jie nenorėjo to pasiduoti, net ir su savo pranašu, kuris buvo pasiųstas išgelbėti juos nuo pažeminimo ir priespaudos gyvenimo.
Visi įvykiai, stebuklai ir ženklai, įvykę tarp Mozės, faraono ir jo žmonių, tuo pačiu metu buvo ženklai ir Izraelio vaikams, nes jie savo akimis matė, kaip Dievas juos palaiko ir kaip Jis, šlovė Jam, atsiliepė į jų Pranašo kvietimą, kad jie pakeistų savo apgailėtiną prigimtį ir pakeistų blogus įpročius, kuriuos įgijo per ilgus metus. Tačiau jie nesiruošė padėti savo Pranašui jo misijoje, ir niekas jų neklausė.
1. Jie sudrausmino savo gynėją Mozę ir tarė jam: „Mes buvome kankinami ir skriaudžiami dėl mūsų sūnų žudynių ir mūsų moterų pavergimo faraono ir jo žmonių rankose, prieš jums ateinant pas mus ir po to, kai atėjote pas mus.“
2. Po to, kai jie pamatė didį jūros perskyrimo stebuklą ir pabėgo nuo faraono bei jo kareivių, Alachas atsiuntė manos ir putpelių kaip maisto, kad jie nemirtų iš bado dykumoje. Jie nebuvo patenkinti tuo ir tarė: „O Moze, mes negalime ištverti tik su vienos rūšies maistu, todėl melskitės savo Viešpaties, kad Jis mums atneštų iš to, ką žemė augina: žolelių: agurkų, česnakų, lęšių ir svogūnų.“ Taigi mūsų mokytojas Mozė jiems tarė: „Ar norėtumėte iškeisti tai, kas geresnė, į tai, kas blogesnė?!“
3. Kai Mozės tauta pamatė kitą tautą, garbinančią jų stabus, jie tarė: „O Moze, padaryk mums dievą, kaip jie turi dievus.“ Bet mūsų šeimininkas Mozė jiems tarė: „Jūs esate neišmananti tauta.“
4. Kai Mozė (ramybė jam) išėjo pasitikti savo Viešpaties ir paliko savo brolį Aaroną (ramybė jam) su savo tauta, izraelitai garbino veršį, kurį samarietis jiems buvo padaręs iš jų papuošalų. Grįžęs Mozė nustebo pamatęs, kad jo tauta garbina veršį, o ne Dievą, Pasaulių Viešpatį.
5. Reikalas tuo nesibaigė, bet jie tarė savo pranašui: „Mes tavimi netikėsime, kol aiškiai nepamatysime Dievo!!!“ Taigi juos trenkė žaibas dėl to, ką jie pasakė.
6. Kai Mozė įsakė jiems paskersti karvę, jų įžūlumas ir įžūlumas pasiekė tokį lygį, kad jie blogai atsiliepė savo pranašui Mozei, ramybė jam, nes į jo žodžius: (Dievas jums įsako) jie turėjo atsakyti žodžiais (Mes girdime ir mes paklūstame), bet vietoj to jie apkaltino jį tyčiojimusi ir išjuokimu (Ar jūs mus laikote tyčiojimusi?) ir dar jam sakė (Šaukis savo Viešpaties dėl mūsų), tarsi jis būtų tik Mozės Viešpats, o ne jų Viešpats. Mūsų šeimininkas Mozė nenurodė karvės aprašymo, tarsi jie būtų paskersę bet kokią karvę, jiems to būtų pakakę, bet jie buvo griežti sau, todėl Dievas buvo griežtas su jais, ir jie nerado karvės su tokiais aprašymais, išskyrus didelius sunkumus ir už didžiausias kainas.
7. Tada jiems buvo įsakyta vykti į Jeruzalę (Šventąją Žemę) kovoti su milžinais, išvaryti juos iš jos ir apvalyti ją nuo jų nešvarumų. Taigi jie tarė Mozei: „Ramybė jam!“ „Eik tu ir tavo Viešpats ir kovok. Mes pasiliksime čia.“ Taigi Visagalis Dievas įsakė jiems keturiasdešimt metų klajoti dykumose ir kalnuose, kol išsipildys Dievo pažadas įžengti į Šventąją Žemę.
Deja, mes visada žinome ir prisimename mūsų pono Mozės istoriją su faraonu, bet pamirštame ir nežinome mūsų pono Mozės istorijos su jo tauta, nors jo kančia su savo tauta buvo sunkesnė nei su faraonu.
Dievo Pasiuntinys, telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę, buvo teisingas, kai pasakė: „Tegul Dievas pasigaili Mozei, jam buvo padaryta daugiau žalos nei tai, tačiau jis buvo kantrus.“
Durklas, smeigiantis tau į nugarą tų, kuriuos ginsi, visada yra skausmingesnis nei durklas, smeigiantis tau iš priekio tų, kurie tave engia ir persekioja.
Tamer Badr
Iš tiesų, mūsų šeimininko Mozės kančios nesibaigė faraonu ir jo tironija bei priespauda, o jas dar labiau padidino jo tauta, Izraelio vaikai, kuriems buvo būdingas pažeminimas, niekšybė, ginčai ir bjauri prigimtis. Jie nenorėjo to pasiduoti, net ir su savo pranašu, kuris buvo pasiųstas išgelbėti juos nuo pažeminimo ir priespaudos gyvenimo.
Visi įvykiai, stebuklai ir ženklai, įvykę tarp Mozės, faraono ir jo žmonių, tuo pačiu metu buvo ženklai ir Izraelio vaikams, nes jie savo akimis matė, kaip Dievas juos palaiko ir kaip Jis, šlovė Jam, atsiliepė į jų Pranašo kvietimą, kad jie pakeistų savo apgailėtiną prigimtį ir pakeistų blogus įpročius, kuriuos įgijo per ilgus metus. Tačiau jie nesiruošė padėti savo Pranašui jo misijoje, ir niekas jų neklausė.
1. Jie sudrausmino savo gynėją Mozę ir tarė jam: „Mes buvome kankinami ir skriaudžiami dėl mūsų sūnų žudynių ir mūsų moterų pavergimo faraono ir jo žmonių rankose, prieš jums ateinant pas mus ir po to, kai atėjote pas mus.“
2. Po to, kai jie pamatė didį jūros perskyrimo stebuklą ir pabėgo nuo faraono bei jo kareivių, Alachas atsiuntė manos ir putpelių kaip maisto, kad jie nemirtų iš bado dykumoje. Jie nebuvo patenkinti tuo ir tarė: „O Moze, mes negalime ištverti tik su vienos rūšies maistu, todėl melskitės savo Viešpaties, kad Jis mums atneštų iš to, ką žemė augina: žolelių: agurkų, česnakų, lęšių ir svogūnų.“ Taigi mūsų mokytojas Mozė jiems tarė: „Ar norėtumėte iškeisti tai, kas geresnė, į tai, kas blogesnė?!“
3. Kai Mozės tauta pamatė kitą tautą, garbinančią jų stabus, jie tarė: „O Moze, padaryk mums dievą, kaip jie turi dievus.“ Bet mūsų šeimininkas Mozė jiems tarė: „Jūs esate neišmananti tauta.“
4. Kai Mozė (ramybė jam) išėjo pasitikti savo Viešpaties ir paliko savo brolį Aaroną (ramybė jam) su savo tauta, izraelitai garbino veršį, kurį samarietis jiems buvo padaręs iš jų papuošalų. Grįžęs Mozė nustebo pamatęs, kad jo tauta garbina veršį, o ne Dievą, Pasaulių Viešpatį.
5. Reikalas tuo nesibaigė, bet jie tarė savo pranašui: „Mes tavimi netikėsime, kol aiškiai nepamatysime Dievo!!!“ Taigi juos trenkė žaibas dėl to, ką jie pasakė.
6. Kai Mozė įsakė jiems paskersti karvę, jų įžūlumas ir įžūlumas pasiekė tokį lygį, kad jie blogai atsiliepė savo pranašui Mozei, ramybė jam, nes į jo žodžius: (Dievas jums įsako) jie turėjo atsakyti žodžiais (Mes girdime ir mes paklūstame), bet vietoj to jie apkaltino jį tyčiojimusi ir išjuokimu (Ar jūs mus laikote tyčiojimusi?) ir dar jam sakė (Šaukis savo Viešpaties dėl mūsų), tarsi jis būtų tik Mozės Viešpats, o ne jų Viešpats. Mūsų šeimininkas Mozė nenurodė karvės aprašymo, tarsi jie būtų paskersę bet kokią karvę, jiems to būtų pakakę, bet jie buvo griežti sau, todėl Dievas buvo griežtas su jais, ir jie nerado karvės su tokiais aprašymais, išskyrus didelius sunkumus ir už didžiausias kainas.
7. Tada jiems buvo įsakyta vykti į Jeruzalę (Šventąją Žemę) kovoti su milžinais, išvaryti juos iš jos ir apvalyti ją nuo jų nešvarumų. Taigi jie tarė Mozei: „Ramybė jam!“ „Eik tu ir tavo Viešpats ir kovok. Mes pasiliksime čia.“ Taigi Visagalis Dievas įsakė jiems keturiasdešimt metų klajoti dykumose ir kalnuose, kol išsipildys Dievo pažadas įžengti į Šventąją Žemę.
Deja, mes visada žinome ir prisimename mūsų pono Mozės istoriją su faraonu, bet pamirštame ir nežinome mūsų pono Mozės istorijos su jo tauta, nors jo kančia su savo tauta buvo sunkesnė nei su faraonu.
Dievo Pasiuntinys, telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę, buvo teisingas, kai pasakė: „Tegul Dievas pasigaili Mozei, jam buvo padaryta daugiau žalos nei tai, tačiau jis buvo kantrus.“
Durklas, smeigiantis tau į nugarą tų, kuriuos ginsi, visada yra skausmingesnis nei durklas, smeigiantis tau iš priekio tų, kurie tave engia ir persekioja.
Tamer Badr
LT 
AR 
EN 
FR 
ES 
PT 
DE 
IT 
PL 
SV 
NB 
FI 
NL 
DA 
CS 
SK 
ET 
LV 
RU 
BE 
UK 
HU 
BG 
RO 
SR 
HR 
BS 
SQ 
EL 
TR 
HE 
ZH 
JA 
KO 
ID 
MS 
VI 
TL 
TH 
MY 
KM 
HI 
UR 
BN 
FA 
PS 
KK 
UZ 
HY 
KA 
TA 
NE 
SI 
SW 
AM
Atsakymų: 1
Telaimina jus Dievas