Salmanas al-Farsi – tiesos ieškotojas
Visą laikotarpį, kurį praleidau rašydamas savo knygą („Laukti laiškai“), ir iki šiol mano mintyse neišlipo kilnaus bendražygio Salmano Al-Farsi istorija. Jo istorija man buvo įkvėpimo šaltinis ir tikras kantrybės bei pastangų siekiant tiesos pavyzdys. Salmanas, tebūnie juo patenkintas Alachas, prieš islamo atsiradimą gyveno tarp zoroastrizmo, krikščionybės ir judaizmo ir toliau ieškojo tikrosios religijos, kol Alachas jį į ją atvedė. Jis nepakluso savo protui ir širdimi paveldėtoms tėvynės tradicijoms ir įsitikinimams, kurių, jei būtų laikęsis iki mirties, nebūtų tapęs Pranašo (ramybė ir palaima jam) bendražygiu. Jis nebūtų buvęs nukreiptas į islamo religiją ir būtų miręs savo politeizme.
Nors persas Salmanas užaugo Persijoje, garbinant ugnį, jis ieškojo tikrosios religijos ir iškeliavo ieškoti Dievo. Jis buvo zoroastriečių pasekėjas, bet ši religija jo neįtikino. Tačiau jis suprato, kad jo protėviai buvo jai atsidavę, todėl jis kartu su jais priėmė ją. Kai Salmanas suabejojo savo ir savo šeimos religija, jis paliko savo šalį Persiją ir migravo į Levantą ieškodamas absoliučios religinės tiesos. Ten jis sutiko vienuolių ir kunigų. Po ilgos kelionės Salmanas atvyko kaip vergas į Mediną. Išgirdęs apie Pranašą ﷺ, jis jį sutiko ir, įsitikinęs jo žinia, atsivertė į islamą.
Kilnusis kompanionas užsiminė, kad jis gimė persu Isfahano žemėje – dabartiniame Irane – Dži kaime, o jo tėvas buvo šio kaimo valdovas. Salmanas užaugo aristokratiškoje šeimoje, gyvendamas amžinoje prabangoje Persijoje. Tėvas jį taip be galo mylėjo ir bijojo dėl jo, kad net įkalino savo namuose. Salmanas buvo gilinęs zoroastrizmą, kol tapo ugnies gyventoju, ją užkurdamas ir neleisdamas jai užgesti nė valandai.
Vieną dieną tėvas paprašė jo nueiti į ūkį jo prižiūrėti, nes buvo užsiėmęs. Jis paprašė nevėluoti, kad nesijaudintų. Salmanui pakeliui į ūkį einant, jis praėjo pro bažnyčią, kurioje meldėsi žmonės. Įėjęs jis buvo sužavėtas. Jis tarė: „Dieve mano, tai geriau nei religija, kurios mes laikomės.“ Jis jų nepaliko, kol nenusileido saulė.
Jis paklausė jų apie šios religijos kilmę, ir jie jam atsakė, kad ji yra Levante. Taigi Salmanas grįžo pas savo tėvą ir papasakojo jam, kas nutiko, ir kad jam padarė įspūdį ši religija, ir kad jis manė esąs sukaustytas grandinėmis.
Salmanas pasakojo: „Aš pasiunčiau žinią krikščionims ir pasakiau: „Jei pas jus atvyks grupė krikščionių pirklių iš Sirijos, praneškite man apie juos.“ Taigi pas juos atvyko grupė krikščionių pirklių iš Sirijos, ir jie pranešė jam. Jis pabėgo iš savo tėvo namų į Siriją.“
Ten jis sutiko vieną iš asketiškų vyskupų, kurie ėjo teisingu keliu, ir, artėjant mirčiai, jis patarė jam nueiti pas vieną iš Mosulo vyskupų, kuris vis dar buvo pamaldus ir laukė Pranašo (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos) misijos. Taigi jis nuėjo pas jį ir kurį laiką pas jį pabuvo, tada jį ištiko mirtis ir jis patarė jam nueiti pas vieną iš Nisibio vyskupų. Tas pats kartojosi, kol jis pasiekė Amorijaus vyskupą Romoje, kuris papasakojo jam apie Pranašo (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos) laikus. Vyskupas jam tarė: „Mano sūnau, prisiekiu Alachu, nepažįstu nė vieno, kuris būtų toks kaip mes. Įsakau tau nueiti pas jį, bet tau atėjo pranašo metas. Jis bus išsiųstas iš Šventosios Šventovės, migruodamas tarp dviejų lavos laukų į druskingą žemę su palmėmis. Jis turės ženklų, kurių neįmanoma paslėpti. Tarp jo pečių bus pranašystės antspaudas. Jis valgys dovanas, bet ne išmaldą. Jei gali patekti į tą šalį, padaryk tai, nes tau atėjo jo metas.“
Tada pro Salmaną pravažiavo karavanas iš arabų žemės, tad jis kartu su jais nuėjo ieškoti Paskutiniųjų laikų pranašo, bet pakeliui jie pardavė jį žydui, ir jis pasiekė Mediną bei iš palmių atpažino, kad tai pranašo miestas, ramybė ir palaima tebūnie jam, kaip jam buvo apibūdinęs vyskupas.
Salmanas pasakoja apie pranašo atvykimą į Mediną: „Dievas atsiuntė savo pranašą (ramybė ir palaima jam) į Meką, ir aš nieko apie jį neužsiminiau, nepaisant vergijos, kurioje buvau, kol Dievo pasiuntinys (ramybė ir palaima jam) neatvyko į Kubą, o aš dirbau savo draugui jo palmių giraitėje. Išgirdęs žinią apie pranašo atvykimą, nusileidau ir paklausiau: „Kas tai per naujiena?“ Mano šeimininkas pakėlė ranką ir stipriai trenkė man per veidą, sakydamas: „Ką tu su tuo turi bendro? Eik savo darbui.“
Salmanas norėjo patikrinti Pranašo (ramybė ir palaima jam) savybes, apie kurias jam pasakojo vyskupas, būtent tai, kad jis nevalgė išmaldos, priėmė dovanas ir kad pranašystės antspaudas buvo tarp jo pečių, be kitų ženklų. Taigi vakare jis nuėjo pas Pranašą (ramybė ir palaima jam) pasiėmė su savimi maisto ir pasakė, kad šis maistas buvo iš išmaldos. Pranašas (ramybė ir palaima jam) įsakė savo bendražygiams valgyti, bet jis nevalgė. Salmanas suprato, kad tai buvo vienas iš ženklų.
Tada jis vėl sugrįžo pas Pranašą (ramybė ir palaima tebūnie jam), surinko jam maisto ir pasakė, kad tai dovana. Dievo Pasiuntinys (ramybė ir palaima tebūnie jam) jį suvalgė, ir jo palydovai jį suvalgė, todėl jis žinojo, kad tai antras ženklas.
Salmanas ieškojo Pranašystės Antspaudo ir apie tai sako: „Tada atėjau pas Alacho Pasiuntinį (ramybė ir palaima jam), kai jis sekė laidotuvių procesiją. Aš vilkėjau du savo apsiaustus, o jis buvo su savo palydovais. Atsisukau pažiūrėti į jo nugarą ir pamatyti man aprašytą antspaudą. Kai jis pamatė, kad nusisuku nuo jo, suprato, kad patvirtinu tai, kas man buvo aprašyta, todėl nusimetė apsiaustą. Pažvelgiau į antspaudą ir jį atpažinau, todėl puoliau ant jo, pabučiavau ir verkiau.“ Taigi persas Salmanas atsivertė į islamą ir parašė savo šeimininkui. Pranašas (ramybė ir palaima jam) paprašė palydovų jam padėti. Salmanas buvo išlaisvintas ir liko Pranašo (ramybė ir palaima jam) palydovu, sekdamas juo tiek, kad Pranašas (ramybė ir palaima jam) pasakė: „Salmanas yra iš mūsų, Pranašo šeimos.“
Salmano Al-Farsi kelionė iki tiesos buvo ilga ir sunki. Jis migravo iš zoroastrizmo Persijoje, paskui į krikščionybę Levante, galiausiai į vergiją Arabijos pusiasalyje, kol Visagalis Dievas atvedė jį pas Pranašą (ramybė ir palaima tebūnie jam) ir islamą.
Dieve, suvienyk mane su juo ir jo palydovais, tebūnie Dievas jais patenkintas aukščiausiajame rojuje.