Musulmonai nepakeitė savo pralaimėjimo nuo totorių rankos realybės, kol neatsirado kažkas, kas ištarė gražų šūksnį: „O islamai!“ Visagalis Dievas suteikė Kutuzui, tebūnie Dievas jam pasigailėjęs, šį žodį, apibendrinantį visą jo gyvenimą ir nukreipiantį jo teisiųjų karių bei tų, kurie juos sekė teisume, dėmesį į vieną vėliavą, po kuria tauta visada stovėjo ir pasiekė pergalę.
Bet nesvarbu, kiek bet kuris lyderis bando motyvuoti savo žmones kuo nors kitu nei islamas, mums niekada nepavyks. Visagalis Alachas atsisako suteikti mums pergalę, nebent mes Jo laikysimės išoriškai ir vidumi. Mūsų išorė musulmoniška, bet ir vidinė. Mūsų politika musulmoniška. Mūsų ekonomika musulmoniška. Mūsų žiniasklaida musulmoniška. Mūsų teismų sistema musulmoniška. Mūsų armija musulmoniška. Tai aišku štai taip. Be slėpimo, vengimo, baimės ar siaubo. Nėra ko mums gėdytis.
Vienintelis būdas atkurti prarastą tautos ir jos okupuotos žemės orumą yra džihadas, ir mes neturime kito kelio. Dievo Pasiuntinys, telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę, pasakė tiesą, kai pasakė: „Jei užsiimate „inah“ sandoriais, imate karvių uodegas, tenkinatės žemdirbyste ir atsisakysite džihado, Dievas jums užkraus pažeminimą, kurio niekas nepašalins, kol negrįšite prie savo religijos.“ Dievo Pasiuntinys, telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę, pasakė tiesą.

Iš Tamer Badr knygos „Nepamirštamos šalys“