Pralaimėta kova
Vertinu jūsų atsakymą daugeliui žmonių, kurie pavydi savo tikėjimo, kai toks žmogus kaip aš jiems staiga pasako, kad mūsų Mokytojas Muhammadas (ramybė ir palaima jam) yra tik Pranašų, o ne Pasiuntinių Antspaudas. Nėra nė vieno iš mūsų, kuris nebūtų užaugęs šalia gatvės, vadinamos Pasiuntinių Antspaudu, nesimokęs mokykloje, vadinamoje Pasiuntinių Antspaudu, ar pirkęs vaistų iš vaistinės, vadinamos Pasiuntinių Antspaudu. Šį įsitikinimą, giliai įsišaknijusį kiekvieno iš mūsų širdyse ir protuose nuo pat gimimo musulmonais, tokiam žmogui kaip aš sunku pakeisti vos viena knyga. Šis įsitikinimas tarp musulmonų vyrauja jau šimtmečius ir tapo tarsi šeštuoju islamo ramsčiu, kuriuo niekam neleidžiama abejoti. Priešingu atveju jis laikomas atskalūnu, kuris turėtų būti baudžiamas už šio tikėjimo neigimą, kaip dabar vyksta su manimi.
Rašydamas savo knygą („Laukti laiškai“) žinojau, kad stosiu į pralaimėtą kovą, kurios baigtis žinoma iš Šventojo Korano. Todėl rašydamas šią knygą kelis kartus sustojau ir ilgai dvejojau, ar ją užbaigti, nes buvau tikras dėl šios kovos baigties, iš kurios negausiu nieko, tik dar daugiau įžeidimų ir kaltinimų, kurių būčiau galėjęs ir negauti.
Kaip ir sakiau, šis mūšis ne mano, o ateinančio pasiuntinio mūšis, nesvarbu, ar jis pasirodys mūsų laikais, mūsų vaikų laikais, ar mūsų anūkų laikais. Jis bus apkaltintas beprotybe, ir viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jį kaltins musulmonai, yra ta, kad jis jiems sakys, jog yra Alacho, Aukščiausiojo, pasiuntinys, kol jie negrįš prie tikrojo islamo, kitaip juos apgaubs dūmų kančia. Ir nepaisant to, kad šis pasiuntinys turės aiškių įrodymų, kuriais Alachas, Aukščiausiasis, jį palaikys jo pašaukime, žmonės nuo jo nusisuks ir apkaltins jį beprotybe, nes jie šimtmečius tiki, kad Alachas, Aukščiausiasis, nesiųs naujo pasiuntinio su tuo pačiu įstatymu kaip ir mūsų Mokytojas Muhammadas, tebūnie jam ramybė ir palaima.
Šis ateinantis Pasiuntinys bus pergalingas, ir musulmonai juo patikės po to, kai bus iškentėję skausmingas kančias ir milijonų musulmonų mirtį dėl Skaidraus Dūmo Ženklo, kuris užpildys Žemės dangų.
Visi mano bandymai perspėti musulmonus apie artėjantį suspaudimą žlugs, nes Šventajame Korane teigiama, kad žmonės netikės ateinančiu Pasiuntiniu ir kad žmonės juo patikės, kai bus per vėlu.
Jie verčiau abejoja, žaidžia. (9) Tad laukite Dienos, kai dangus atneš matomus dūmus, (10) apgaubiančius žmones. Tai skausminga bausmė. (11) Mūsų Viešpatie, pašalink nuo mūsų bausmę. Iš tiesų, mes esame tikintieji. (12) Kaip jie priims priminimą, kai pas juos ateis aiškus Pasiuntinys? (13) Tada jie nusisuko nuo jo ir tarė: „Pašėlusis mokytojas.“ (14) Iš tiesų, Mes trumpam panaikinsime bausmę. Iš tiesų, jūs [dabar] tikite.“ Mes sugrįšime (15) tą Dieną, kai smogsime didžiausiu smūgiu. Iš tiesų, Mes atkeršysime. (16) [Ad-Dukhanas]
Puikiai žinau, kad įstojau į pralaimėtą kovą, bet įstojau į ją tam, kad mano sąžinė būtų rami ir būčiau pasiekęs įgytas žinias, kad Teismo dieną žmonės manęs neklaustų: „Kodėl mūsų neinformavai ir neįspėjai?“ ir aš būčiau tarp Pragaro Ugnies žmonių.
Garbė Dievui, po šios knygos išleidimo nejausiu jokios sąžinės graužaties, net jei dėl to pralaimėsiu šią kovą ir prarasiu visą savo reputaciją. Vieną dieną žmonės sužinos tiesą ir supras, kad buvau teisus, bet tik po kito Pasiuntinio pasirodymo, ir bus per vėlu.
Mergelės Marijos, ramybė jai, regėjimo aiškinimas išsipildo maždaug po penkių mėnesių nuo to regėjimo.