Santrauka to, kas buvo minėta skyriuje apie Pranašų antspaudą, o ne apie Pasiuntinių antspaudą

Trumpai apie tai, ką minėjau apie garsiosios taisyklės negaliojimą: (Kiekvienas pasiuntinys yra pranašas, bet ne kiekvienas pranašas yra pasiuntinys)

Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad nenorėjau rašyti knygos „Lauktos žinutės“, o ją leisdamas nenorėjau aptarinėti, kas joje yra. Norėjau ją tik išleisti. Deja, veltusi į kovas, diskusijas ir ginčus, į kuriuos nenorėjau veltis, nes puikiai žinau, kad stosiu į pralaimėtą kovą. Galiausiai tai ne mano kova, o ateinančio pasiuntinio, kurį žmonės neigs ir apkaltins beprotybe, kova, nes jis jiems pasakys, kad yra Dievo pasiuntinys. Jie juo nepatikės, kol nebus per vėlu ir po milijonų žmonių mirties dėl pasklidusių skaidrių dūmų. Kitaip tariant, mano knygos tiesos įrodymas neįvyks tol, kol neįvyks katastrofa ir ateis pasiuntinys, kurį Visagalis Dievas parems aiškiais įrodymais.
Svarbiausia, kad nenorėjau veltis į kovas su Al-Azhar Al-Sharif mokslininkais ir pakartoti to, kas nutiko su mano seneliu šeichu Abdul Muttal Al-Saidi, bet, deja, esu įtrauktas į šią kovą. Tačiau stengsiuosi kiek įmanoma jos išvengti ir pasitraukti iš jos, nes tai ne mano, o ateinančio pasiuntinio kova.

Pradedame nuo vienintelės kilnios eilutės, kurioje mūsų mokytojas Muhamedas apibūdinamas kaip Dievo Pasiuntinys ir Pranašų Antspaudas, o ne Pasiuntinių Antspaudas: „Muhamedas nėra nė vieno iš jūsų vyrų tėvas, bet jis yra Dievo Pasiuntinys ir Pranašų Antspaudas.“ Šioje eilutėje mes visi sutinkame, kad mūsų mokytojas Muhamedas, ramybė ir palaima tebūnie jam, yra Pranašų Antspaudas ir kad islamo įstatymas yra galutinis įstatymas iki Teismo dienos, todėl jis nebus pakeistas ar panaikintas iki Teismo dienos. Tačiau nesutarimas tarp manęs ir jūsų yra tas, kad mūsų mokytojas Muhamedas, ramybė ir palaima tebūnie jam, taip pat yra Pasiuntinių Antspaudas.
Norėdami išspręsti šį ginčą, turime žinoti musulmonų mokslininkų įrodymus, kad mūsų Mokytojas Muhammadas, ramybė ir palaima tebūnie jam, yra Pasiuntinių Antspaudas, o ne tik Pranašų Antspaudas, kaip minima Korane ir Sunnoje.
Ibn Kathir nustatė garsią taisyklę, plačiai paplitusią tarp musulmonų mokslininkų, būtent: „Kiekvienas pasiuntinys yra pranašas, bet ne kiekvienas pranašas yra pasiuntinys.“ Tai buvo pagrįsta kilniu hadisu: „Žinia ir pranašystė baigėsi, todėl po manęs nėra jokio pasiuntinio ar pranašo.“ Patvirtinau, kad šis hadisas nėra mutawatir savo prasme ir formuluote, ir kad vienas iš šio hadiso pasakotojų mokslininkų buvo priskirtas prie teisingų, bet jis kliedėjo. Kiti teigė, kad jis yra vienas iš nepriimtinų hadisų, todėl negalima priimti jo hadiso ir neverta iš jo kildinti pavojingo įsitikinimo, kad Pranašas, ramybė ir palaima tebūnie jam, yra Pasiuntinių Antspaudas.
Atėjome čia paaiškinti įrodymų, patvirtinančių garsiosios mokslininkų platinamos taisyklės negaliojimą. Ši taisyklė tapo taisykle, kurios negalima aptarinėti, nes šios taisyklės panaikinimas reiškia įsitikinimo, kad mūsų Mokytojas Muhammadas, ramybė ir palaima tebūnie jam, yra Pasiuntinių Antspaudas, panaikinimą, kaip teigiama šioje taisyklėje: (Kiekvienas Pasiuntinys yra Pranašas, bet ne kiekvienas Pranašas yra Pasiuntinys).
Kad sutaupyčiau laiko tiems, kurie nori santraukos ir paneigti šią taisyklę viena eilute iš Šventojo Korano, primenu jums Dievo žodžius Surat Al-Hadž: „Ir Mes nesiuntėme prieš jus jokio pasiuntinio ar pranašo.“ Ši eilutė yra aiškus įrodymas, kad yra tik pranašai ir yra tik pasiuntiniai, ir nėra sąlyga, kad pasiuntinys būtų pranašas. Todėl nėra sąlyga, kad Pranašų Antspaudas tuo pačiu metu būtų ir Pasiuntinių Antspaudas.
Ši santrauka skirta plačiajai visuomenei arba tiems, kurie nesidomi ilgų knygų ar straipsnių skaitymu, ir tiems, kurie nesuprato ir neapmąstė ankstesnės eilutės, ir mokslininkams, kurie tiki Ibn Kathiro taisykle, jie turėtų perskaityti toliau pateiktą tekstą, kad suprastų šios taisyklės negaliojimą, remdamiesi kai kuriais mano knygoje minėtais įrodymais, bet ne visais. Tie, kurie nori daugiau įrodymų, turėtų perskaityti mano knygą, ypač pirmąjį ir antrąjį skyrius.
Svarbiausias dalykas, kuris buvo trumpai paminėtas mano knygoje, yra tai, kad Visagalis Dievas siunčia tik tokius pranašus kaip Dievo pranašas Adomas ir Idrisas, kurie turi įstatymą, ir Jis taip pat siunčia pasiuntinius tik tokius kaip trys pasiuntiniai, paminėti Surat Jasine, kurie neatėjo su knyga ar įstatymu, ir Visagalis Dievas taip pat siunčia pasiuntinius ir pranašus, tokius kaip mūsų šeimininkas Mozė, ramybė jam, ir mūsų šeimininkas Muhamedas, telaimina jį Dievas ir suteikia jam ramybę.

Šiame skyriuje minėjau, kad pasiuntinys yra tas, kuris siunčiamas pas prieštaraujančius žmones, o pranašas yra tas, kuris siunčiamas pas sutariančius žmones.

Pranašas yra tas, kuris gavo apreiškimą su nauju įstatymu ar nutarimu, arba ankstesnio įstatymo papildymu ar kai kurių jo nuostatų panaikinimu. Pavyzdžiui, Saliamonas ir Dovydas – ramybė jiems. Jie buvo pranašai, kurie valdė pagal Torą, ir Mozės įstatymas nebuvo pakeistas jų laikais.
Visagalis Alachas pasakė: „Žmonija buvo viena bendruomenė, tada Alachas siuntė pranašus kaip geros naujienos nešėjus ir perspėtojus, ir su jais pasiuntė Raštą su tiesa, kad teistų žmones dėl to, dėl ko jie nesutarė.“ Čia pranašų vaidmuo yra būti geros naujienos nešėjais ir perspėtojais, ir tuo pačiu metu jiems yra siunčiamas įstatymas, t. y. kaip melstis ir pasninkauti, kas draudžiama ir kiti įstatymai.
Kalbant apie pasiuntinius, kai kuriems iš jų pavesta mokyti tikinčiuosius Knygos ir išminties bei aiškinti dangiškuosius raštus, kai kurie įspėja apie artėjančias kančias, o kai kurie derina abi užduotis. Pasiuntiniai neatneša naujo įstatymo.
Visagalis Alachas tarė: {Viešpatie, ir atsiųsk pas juos iš jų pačių pasiuntinį, kuris skaitys jiems Tavo eilutes, mokys juos Knygos ir išminties ir apvalys juos.} Čia Pasiuntinio vaidmuo yra mokyti Knygos, ir tai aš minėjau atskirame savo knygos skyriuje, kad yra Pasiuntinys, kurio vaidmuo bus aiškinti dviprasmiškas Korano eilutes ir tas, kurių aiškinimai skiriasi tarp musulmonų mokslininkų, pagal Visagalio Alacho žodžius: {Ar jie laukia ko nors kito, išskyrus jo aiškinimą? Tą dieną ateis jo aiškinimas.} [Koranas 13:19], {Tada iš tiesų, pas mus yra jo paaiškinimas.} [Koranas 13:19], ir {Ir jūs tikrai sužinosite jo naujienas po kurio laiko.}
Visagalis Dievas tarė: „Gerosios naujienos ir įspėjimo pasiuntiniai, kad žmonija neturėtų jokio ieškinio prieš Dievą po pasiuntinių.“ Ir Visagalis Dievas tarė: „Ir Mes niekada nebaudžiame, kol nesiunčiame pasiuntinio.“ Čia pasiuntiniai yra geros naujienos nešėjai ir perspėjtojai, tačiau svarbiausia jų misija yra įspėti prieš atsirandant bausmės ženklui šiame pasaulyje, kaip buvo, pavyzdžiui, Nojaus, Saleho ir Mozės misija.
Pranašas Pasiuntinys yra tas, kurį Dievas išsirenka dviem dalykams: perduoti konkrečią žinią netikintiems ar nerūpestingiems žmonėms, ir kitas dalykas – perduoti dievišką įstatymą tiems, kurie juo tiki. To pavyzdys yra mūsų mokytojas Mozė (ramybė jam), kuris buvo mūsų Viešpaties, Aukščiausiojo, pasiuntinys faraonui, kad kartu su juo išsiųstų Izraelio vaikus ir išvestų juos iš Egipto. Čia mūsų mokytojas Mozė (ramybė jam) buvo tik pasiuntinys, ir pranašystė dar nebuvo pasiekusi jo. Tada atėjo antrasis etapas, kurį reprezentavo pranašystė. Visagalis, Aukščiausiasis, pažadėjo Mozei paskirtu laiku ir atsiuntė jam Torą, kuri yra Izraelio vaikų įstatymas. Čia mūsų Viešpats, Aukščiausiasis, pavedė jam misiją perduoti šį įstatymą Izraelio vaikams. Nuo to laiko mūsų mokytojas Mozė (ramybė jam) tapo pranašu. Įrodymas to yra Visagalio žodžiai: „Ir paminėkite Knygoje Mozę. Iš tiesų, jis buvo išrinktas ir jis buvo pasiuntinys bei pranašas.“ Atkreipkite dėmesį, mielas skaitytojau, kad jis pirmiausia buvo pasiuntinys, kai nuvyko pas faraoną, o pranašu tapo tik tada, kai paliko Egiptą. Kai Visagalis Dievas jam apreiškė Torą.
Panašiai ir Pasiuntinių Mokytojas buvo Dievo atsiųstas su žinia ir įstatymu – žinia netikintiesiems ir įstatymu tiems, kurie jį sekė iš kitų pasaulių. Todėl mūsų Mokytojas (Muhamedas) buvo Pasiuntinys ir Pranašas.
Korano eilutė, kuri aiškiausiai paaiškina skirtumą tarp pranašo ir pasiuntinio, yra tai, ką sako Visagalis Dievas: „Ir [paminėkite], kai Dievas sudarė sandorą su pranašais: „Kad ir ką aš jums daviau iš Rašto ir išminties, o tada pas jus atėjo pasiuntinys, patvirtinantis tai, kas yra su jumis, jūs turite juo tikėti ir jį palaikyti.“ Šioje eilutėje pasiuntinys atėjo patvirtindamas ir laikydamasis knygų ir įstatymų, kuriuos atnešė pranašai, ir jis neatnešė naujo įstatymo, išskyrus pasiuntinio ar pranašo atveju, tokiu atveju jis turėtų įstatymą su savimi.
Savo knygoje išsamiai minėjau, kad pranašystė yra garbingiausia padėtis ir aukščiausias žinios laipsnis, nes pranašystė apima naujo įstatymo perdavimą, ankstesnio įstatymo papildymą arba ankstesnio įstatymo nuostatų dalies panaikinimą. To pavyzdys yra Dievo pranašas Jėzus (ramybė jam), nes jis tikėjo Tora, kuri buvo apreikšta Mozei (ramybė jam), ir jos laikėsi, ir neprieštaravo jai, išskyrus kelis dalykus. Visagalis Dievas pasakė: „Ir Mes pasekėme jų pėdomis Jėzumi, Marijos sūnumi, patvirtindami tai, kas buvo prieš jį Toroje. Ir Mes davėme jam Evangeliją, kurioje buvo vedimas ir šviesa, patvirtinant tai, kas buvo prieš jį Toroje, ir vedimą bei nurodymus teisiesiems.“ [Al-Ma'idah]. Ir Visagalis Dievas pasakė: {Ir patvirtindamas tai, kas buvo prieš mane Toroje, ir kad jums leistų kai kuriuos jums uždraustus dalykus} [Al-Imran]. Taigi, pranašas atneša su savimi įstatymą, o pasiuntinys pats įstatymo neatneša.
Čia prieiname prie garsiosios taisyklės (kad kiekvienas pasiuntinys yra pranašas, bet ne kiekvienas pranašas yra pasiuntinys), kuria pritaria dauguma mokslininkų. Ši taisyklė nėra kilusi iš Šventojo Korano eilučių, nei iš Pranašo (ramybė ir palaima jam) posakių, ir, kiek žinome, ji nebuvo perduota iš jokio Pranašo (ramybė ir palaima jam) kompaniono ar kurio nors jų teisiojo pasekėjo. Ši taisyklė taip pat reikalauja užantspauduoti visų tipų žinutes, kurias Alachas, Aukščiausiasis, siunčia kūrinijai, nesvarbu, ar jos būtų iš angelų, vėjų, debesų ir pan. Mūsų mokytojas Mykolas yra pasiuntinys, paskirtas nukreipti lietų, o Mirties angelas yra pasiuntinys, paskirtas paimti žmonių sielas. Yra angelų pasiuntiniai, vadinami Kilniaisiais Metraštininkais, kurių darbas yra išsaugoti ir užfiksuoti tarnų darbus, nesvarbu, ar jie geri, ar blogi. Yra daug kitų pasiuntinių angelų, tokių kaip Munkaras ir Nakiras, kurie yra paskirti kapo išbandymui. Jei manytume, kad mūsų mokytojas Muhammadas (ramybė ir palaima tebūnie jam) yra ir pranašų, ir pasiuntinių antspaudas tuo pačiu metu, tai nėra jokio Alacho, Aukščiausiojo, pasiuntinio, kuris paimtų žmonių sielas, pavyzdžiui, ir taip toliau iš Alacho, Aukščiausiojo, pasiuntinių.
Visagalio Dievo pasiuntiniai apima keletą būtybių, kaip sakė Visagalis Dievas: „Ir pateikite jiems pavyzdį: miesto palydovus, kai atvyko pasiuntiniai (13), kai Mes siuntėme pas juos du, bet jie jų atsisakė, todėl Mes sustiprinome juos trečiuoju, ir jie tarė: „Iš tiesų, mes esame jūsų pasiuntiniai.“ (14) Čia Visagalis Dievas pasiuntė tris pasiuntinius iš žmonių, taigi jie nebuvo pranašai ir neatėjo su įstatymu, o buvo tik pasiuntiniai, skirti perduoti konkrečią žinią savo žmonėms. Yra ir kitų pasiuntinių, kurie nėra pranašai, ir Visagalis Dievas jų nepaminėjo Savo Knygoje, kaip sakė Jis, Aukščiausiasis: „Ir pasiuntinius Mes jums jau minėjome anksčiau, ir pasiuntinių jums neminėjome.“
Visagalis Dievas pasakė: „Dievas išsirenka pasiuntinius iš angelų ir iš žmonių.“ Šioje eilutėje yra įrodymų, kad pasiuntiniai egzistuoja iš angelų, lygiai taip pat, kaip yra pasiuntinių iš žmonių.
Ir taip pat Visagalio žodžiai: „O džinų ir žmonių bendruomenė, argi neatėjo pas jus pasiuntiniai iš jūsų tarpo, neskaitantys jums Mano eilučių ir neperspėjantys jus apie šios jūsų dienos susitikimą?“ Žodis „iš jūsų tarpo“ reiškia pasiuntinių siuntimą iš džinų, lygiai taip pat, kaip buvo siunčiami pasiuntiniai iš žmonių tarpo.
Žinant, kad pranašystės pasirinkimas apsiriboja tik žmonėmis, pranašas niekada negali būti angelas, tik žmogus. Net džinai neturi pranašų, tik pasiuntinius. Taip yra todėl, kad Šariatas, kurį Visagalis Alachas apreiškia žmonijai, skirtas ir žmonijai, ir džinams. Todėl abu turi juo tikėti. Todėl džinai bus arba tikintys, arba netikintys. Jų religijos yra tokios pačios kaip ir žmonių; jie neturi naujų religijų. Įrodymas yra tas, kad jie tikėjo mūsų Mokytoju Muhammadu (ramybė ir palaima jam) ir sekė jo žinia, išgirdę Koraną. Todėl pranašystė yra būdinga tik žmonėms ir pasireiškia tik vienam iš jų: tam, kuriam Visagalis Alachas suteikia Šariatą, arba tam, kuris ateina paremti tų, kurie buvo prieš jį, Šariatą. Tai dar vienas įrodymas, kad pranašystė yra pats kilniausias ir aukščiausias pranašystės rangas, o ne atvirkščiai, kaip tiki dauguma žmonių ir mokslininkų.
Tikėjimas garsiosios taisyklės (kad kiekvienas pasiuntinys yra pranašas, bet ne kiekvienas pranašas yra pasiuntinys) pagrįstumu prieštarauja tam, kas teigiama Korane ir Sunnoje. Tai paveldėta ir neteisinga taisyklė. Ši taisyklė buvo nustatyta tik tam, kad įrodytų, jog mūsų mokytojas Muhamedas yra Pasiuntinių, o ne Pranašų Antspaudas, kaip teigiama Korane ir Sunnoje. Neleistina sakyti, kad ši taisyklė taikoma tik žmonėms, nes Visagalis Dievas neapibrėžė žodžio „Pasiuntinys“ tik žmonėms, bet šis žodis apima ir pasiuntinį iš žmonių, pavyzdžiui, pasiuntinį iš angelų ir pasiuntinį iš džinų.
Toliau tikėdami šiuo principu, neigsime ateinantį pasiuntinį, kuris įspės mus apie dūmų kančias. Todėl dauguma žmonių apkaltins jį beprotybe dėl to, kad tikėjo šiuo klaidingu principu, prieštaraujančiu Šventojo Korano eilutėms. Tikimės, kad apmąstysite tai, kas teigiama šiame straipsnyje, o tie, kurie nori daugiau įrodymų, turėtų perskaityti mano knygą „Lauktos žinutės“, tiems, kurie nori pasiekti tiesą.

Pastaba

Šis straipsnis yra atsakas į kelių draugų vienos eilutės komentarą, kai jie manęs paklausė, ką aš sakiau apie (kiekvienas pasiuntinys yra pranašas, bet ne kiekvienas pranašas yra pasiuntinys)? Kad galėčiau jiems atsakyti komentare, negalėsiu apibendrinti viso šio straipsnio viename komentare, kad paaiškinčiau jiems savo požiūrį, ir galiausiai randu kažką, kas mane apkaltina atsakymo vengimu. Tai yra atsakymas į tokį trumpą komentarą. Man prireikė trijų valandų, kad apibendrinčiau tai, kas buvo įtraukta į nedidelę mano knygos dalį, todėl gaunu daug klausimų, o mano atsakymas į juos yra tas, kad atsakymas į klausimą yra ilgas ir man sunku jį apibendrinti.
Tad tikiuosi, kad suprasite mano aplinkybes ir tai, jog nenoriu veltis į kovą, kuri nėra mano kova. Be to, negaliu kiekvienam klausėjui pateikti 400 puslapių knygos santraukos, nebent atsakymas būtų trumpas ir aš pats galėčiau į jį atsakyti.