Kankinys Jusefas Al-Azma
Jis yra Youssef Bey bin Ibrahim bin Abdul Rahman Al-Azma. Jis priklauso žinomai Damasko šeimai. Jis žuvo kankinio mirtimi susidūręs su Prancūzijos armija, kuri okupavo Siriją ir Libaną, kur jis buvo karo ministras arabų vyriausybėje Sirijoje, vadovaujamoje karaliaus Faisalo I. Jis buvo pirmasis arabų karo ministras, kovojęs mūšyje ir žuvęs kankinio mirtimi.
Jo auklėjimas
Kankinys Youssefas Al-Azmehas gimė 1884 m. Damasko Al-Shaghour rajone, didelėje ir kilmingoje šeimoje. Kai jam buvo 6 metai, mirė jo tėvas, todėl juo rūpinosi brolis Azizas.
Nuo 1893 m. Al-Azmeh mokėsi Damaske, Rušdieho karo mokykloje, o nuo 1897 m. – Karo parengiamojoje mokykloje. 1900 m. jis perėjo į Karo karo mokyklą Stambule. Kitais metais jis įstojo į Aukštąją karo mokyklą (Harbiya Şahane), kurią 1903 m. baigė gavęs antrojo leitenanto laipsnį. 1905 m. jam buvo suteiktas pirmojo leitenanto laipsnis, o 1907 m., baigus vietinio štabo kursus Stambule, – kapitono laipsnis. 1909 m. pabaigoje jis buvo išsiųstas į studijų misiją Vokietijoje, kur dvejus metus mokėsi Aukštojoje karo štabo mokykloje. Po to grįžo į Stambulą ir buvo paskirtas karo atašė Osmanų aukštojoje komisijoje Kaire.
Al-Azma dalyvavo Balkanų kare 1912 m., o 1917 m. buvo paskirtas Osmanų armijos generalinio inspektoriaus Envero Pašos padėjėju. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje jis dirbo Pirmojo Turkijos korpuso, gynusio Dardanelus iki karo pabaigos, štabo viršininku. Po paliaubų Al-Azma liko Turkijoje, kol išgirdo apie arabų vyriausybės formavimąsi Damaske. Jis atsistatydino iš pareigų Turkijos armijoje, nepaisant santuokos su turke, su kuria turėjo vienintelį vaiką, ir įstojo į arabų armiją.
Karo ministras
Prisijungęs prie Faisalo arabų armijos, Al-Azmeh buvo paskirtas ryšių palaikymo pareigūnu Beirute, kur pirmą kartą panaudojo šifrą Arabų vyriausybės biure. Paskelbus monarchiją, jis buvo perkeltas iš Beiruto ir, paaukštintas iki brigados generolo laipsnio, paskirtas Arabų pajėgų štabo viršininku. Vėliau, kai 1920 m. gegužės 3 d. buvo suformuota Hashimo al-Atassi gynybos ministerija, jam buvo pavesta Karo ministerija, todėl jis atsidėjo jos organizavimui ir jaunos arabų armijos stiprinimui. Jis netgi surengė karinį paradą Damaske, kad pakeltų armijos ir gyventojų moralę, tačiau likimas neleido jam skirti laiko šios armijos organizavimui ir stiprinimui užbaigti.
Jo savybės
Youssefas Al-Azmehas buvo žmogus visomis šio žodžio prasmėmis, akivaizdžiai didžiuojantis savimi ir savo arabiška tapatybe, turėdamas daug gerų savybių, kurias paliudijo net jo priešai. Jis taip pat buvo iš prigimties kariškis, tikėjęs, kad armija turi vieną misiją – kovoti, nepaisant to, ar jis laimės, ar pralaimės. Jis žinojo, kad tarp sirų ir Prancūzijos turi įvykti lemiamas mūšis, ir jam niekas nesutrukdė kovoti, nes iš anksto žinojo, kad pralaimės, nes tikėjo, kad prancūzų kareivių trypimasis žmonių kūnais ir sugriautų miestų užėmimas yra tūkstantį kartų geresnis ir garbingesnis, nei atverti šalies vartus Prancūzijos armijai, kad ji galėtų lengvai įžengti ir arogancingai vaikščioti jos gatvėmis.
Okupacija nori Sirijos
Kai Prancūzijos vyriausybė pradėjo įgyvendinti Versalio konferencijos patvirtintą mandatą pagal Sykeso-Piko susitarimo padalijimus – visapusišką karinę okupaciją, Prancūzija sudarė paliaubas su Turkija, pasiuntė į Rytus gausios pajėgos ir įgaliojo savo vyriausiąjį komisarą generolą Gouraud išsiųsti galutinį ultimatumą karaliui Faisalui. Princas Faisalas gavo ultimatumą iš generolo Gouraud, kuris jau buvo išsilaipinęs Sirijos pakrantėje, reikalaudamas išformuoti arabų armiją, perduoti geležinkelius Prancūzijos kontrolei, leisti platinti prancūziškus banknotus ir imtis kitų priemonių, kurios pakenktų šalies nepriklausomybei ir turtui. Karalius Faisalas ir jo kabinetas svyravo tarp sutikimo ir atsisakymo, tačiau dauguma jų sutiko pasiduoti. Jie telegrafavo generolui Gouraud, o Faisalas įsakė išformuoti armiją. Tam griežtai priešinosi karo ministras Jusufas al-Azma, kuris buvo priverstas sutikti su savo vyriausybės kolegomis ir su šiuo pripažinimu, nepaisant nuolatinio įsitikinimo, kad „armija egzistuoja tam, kad kovotų, net jei mūšio rezultatas jai nepalankus“.
Pasiruošimas pasipriešinimui
Kol pasienyje dislokuota arabų armija, išformuota karaliaus Faisalo įsakymu, traukėsi, Prancūzijos armija, vadovaujama generolo Gouraud, žygiavo pirmyn. Paklaustas generolo Gouraud apie šį reikalą, jis atsakė, kad Faisalo telegrama, kuria jis priima ultimatumo sąlygas, jį pasiekė pasibaigus 24 valandų laikotarpiui. Taigi karalius ir vyriausybė suprato, kad nebėra vietos priimti šias naujas sąlygas, ir jos buvo atmestos. Nacionalistų pajėgos pradėjo raginti žmones vykti į Maysaluną atremti priešo. Faisalas vėl kreipėsi į Sirijos nacionalistus, ragindamas suformuoti civilinę armiją, kuri pakeistų išformuotą armiją ginant šalį. Didelė minia, ginkluota senais šautuvais, pistoletais, kardais ir net timpomis, puolė ten prisijungti prie armijos, kurią Al-Azma bandė surinkti prieš įvykdydama anksčiau, reaguojant į ultimatumą, likučių. Jusufas Al-Azma žengė pirmyn, vadovaudamas neorganizuotai savanorių miniai kartu su nedideliu skaičiumi karininkų ir kareivių. Jis ir jo padėjėjas išvyko į karališkuosius rūmus prašyti karaliaus Faisalo leidimo eiti į frontą.
Neliko kitos išeities, kaip tik kovoti nelygioje kovoje tarp Prancūzijos armijos, apginkluotos naujausiais moderniais ginklais ir turinčios 9000 kareivių, vadovaujamos generolo Goubet, vieno iš kryžiuočių vadų, atvykusių įsiveržti į mūsų šalį per Antrąjį kryžiaus žygį 1147 m., anūko, ir 8000 kareivių, iš kurių bent pusė buvo savanoriai, ginkluoti pasenusiais ginklais ir neturintys tankų, lėktuvų ar sunkiosios technikos, vadovaujamų Jusufo al-Azmos.
Maisaluno mūšis
1920 m. liepos 23 d. Al-Azma perėmė armijos vadovavimą Maisalune. Jis susitiko su karininkais, kurie nebuvo įvykdę demobilizacijos įsakymo, ir pranešė jiems, kad karas neišvengiamas. Jis nurodė visoms pajėgoms būti pasiruošusioms atremti puolantį priešą. Jis žodžiu pristatė savo gynybos-puolimo planą savo vadams, kuris apėmė gynybinės linijos organizavimą fronto centre abiejose kelio pusėse (širdyje), lengvųjų dalinių dislokavimą dešinėje ir kairėje fronto pusėje, siekiant apsaugoti flangus (dešinįjį ir kairįjį sparnus), taip pat vietoje pagamintų minų išdėstymą keliuose, vedančiuose į šią vietovę...
Al-Azma užėmė pozicijas fronto vadovavimo centre, ant aukščiausios kalvos, iš kurios atsiveria vaizdas į visą frontą. 24-ąją atlikęs rytinę maldą, jis pradėjo ruoštis mūšiui, kuris truko nuo aušros iki vidurdienio.
Devintą valandą prasidėjo mūšis, kai prancūzų artilerija pradėjo įveikti arabų artileriją, o prancūzų tankai pradėjo žygiuoti link arabų fronto linijos, esančios gynybos centre. Al-Azma pasikliovė užkastomis minomis, kad sustabdytų šių tankų puolimą, tačiau minos neatliko savo darbo ir neturėjo jokio poveikio, todėl puolė jų ieškoti ir rado, kad jų laidai buvo nukirpti!
Prancūzai sugebėjo pasiekti nesąžiningą pergalę dėl didelio skaičiaus karių ir galingos ginkluotės, nepaisant mudžahedų drąsos ginant arabų orumą.
Jo kankinystė
Mūšio metu, pasibaigus amunicijai, Al-Azma nusileido iš savo pozicijos pakelėje, kur stovėjo greitašaudė arabų patranka. Jis įsakė seržantui Sadinui Al-Madfai šauti į artėjančius tankus. Vienas iš pabūklininkų iššovė į Al-Azmą, ir šis žuvo kaip kankinys. Jis ir šalia jo buvęs patrankos seržantas atidavė savo tyras sielas 1920 m. liepos 24 d. 10:30 val. Al-Azma žuvo kankinio žūtyje Al-Karamos mūšyje, kurio baigtis buvo laukta. Jis kovojo gindamas savo karinę garbę ir savo šalies garbę. Jo ir valstybės, kurią jis gynė, gyvybė baigėsi.
Mūšis baigėsi 400 arabų kareivių kankinystės mirtimi, palyginti su 42 žuvusiais ir 154 sužeistais prancūzais.
Al-Azma buvo palaidotas ten, kur buvo kankintas, o jo kapas Maisalune iki šiol tapo nemirtingu nacionalinės aukos simboliu, į kurį kasmet iš visos Sirijos atnešami vainikai.
Prancūzams įtvirtinus kontrolę, 1920 m. rugpjūčio pradžioje (1338 m.) generolas Gouraud atvyko į Damaską. Pirmas dalykas, kurį jis padarė atvykęs, buvo nueiti prie didvyrio Saladino al-Ayyubi kapo ir kreipėsi į jį su sarkazmu ir džiūgavimu: „O Saladinai, per kryžiaus žygius sakei, kad išvykai iš Rytų ir nebegrįši, o štai mes grįžome. Kelkis ir pamatyk mus Sirijoje!“

Iš majoro Tamerio Badro knygos „Nepamirštami lyderiai“