Esu kryžkelėje ir man reikia jūsų nuomonės.

Kai rašiau ir išleidau savo knygą („Laukti laiškai“), ketinau apie ją nekalbėti įvairiose žiniasklaidos priemonėse ir nesileisti į diskusijas ar debatus su „Al-Azhar Al-Sharif“. Ketinau ją išleisti tik bibliotekose ir paskelbti savo „Facebook“ puslapyje. Iki šiol buvau pasiryžęs neskelbti vaizdo įrašų ir nekalbėti su įvairiomis žiniasklaidos priemonėmis apie tai, kas teigiama mano knygoje. Tačiau daugelis draugų ir „Al-Azhar“ mokslininkų patarė man pristatyti savo knygą „Al-Azhar“ tyrimų kompleksui, kad gaučiau jų patvirtinimą, jog mano knyga neprieštarauja Koranui ir Sunai. Dabar turiu dvi galimybes:

Pirmas variantas:
Norėčiau ir toliau reklamuoti savo knygą tik „Facebook“ tinkle ir leisti ją knygynuose. Tačiau šio varianto trūkumas yra tas, kad daugelis žmonių neskaitys mano knygos ir laikys ją prieštaraujančia Koranui ir Sunai. Mane ir toliau kaltins šventvagyste, klaidinimu, beprotybe ir kitais įvairiais kaltinimais.

Antras variantas:
Pereisiu prie kito konfrontacijos etapo – pristatysiu savo knygą Al-Azhar Al-Sharif tyrimų kompleksui, kad ją būtų galima išstudijuoti ir galiausiai gauti jos turinio pritarimą arba atmetimą.
Vienas iš šio varianto trūkumų yra tas, kad Al-Azharo pritarimas mano knygai reikalauja stebuklo. Al-Azharo pritarimas mano knygai neviršija 1%, ir tai yra priežastys, kurias minėjau ankstesniame straipsnyje.

Nežinau, kokios bus pasekmės, jei mano knygos turinys bus teisiškai atmestas, ir ar ji bus toliau leidžiama. Tačiau žinau, kad jei mano knyga bus patvirtinta, ją perskaitys daugelis žmonių, išpuoliai prieš mane liausis ir knyga nebepažeis Korano ir Sunos teisiškai.

Prieš knygos išleidimą ir jos metu turėjau trečią variantą – įtikinti „Al-Azhar“ mokslininką mano knyga, kad jis galėtų tęsti šią kovą ir įtikinti žmones mano nuomone. Tačiau šis variantas man nepavyko. Iki šiol bendravau su maždaug penkiais „Al-Azhar“ mokslininkais. Mano dialogas su jais buvo pagrįstas Koranu ir Sunna, o jų dialogas su manimi – Ibn Kathiro principu (kiekvienas pasiuntinys yra pranašas). Kadangi mūsų Mokytojas Muhamedas (ramybė jam) yra Pranašų Antspaudas, jis taip pat yra Pasiuntinių Antspaudas. Todėl dialogas baigėsi tuo, kad daugelis jų patarė man nunešti savo knygą į „Al-Azhar“ tyrimų kompleksą aptarti, nes neradau jokių atsakymų į savo klausimus.
Puikiai suprantu, kad net jei mėnesius bandyčiau įtikinti bet kurį žinomą religijos mokslininką tuo, kas teigiama mano knygoje, jei kada nors pasiekčiau tą šeichą, nebūčiau galėjęs įtikinti jo pareikšti, kad mūsų Mokytojas Muhammadas, ramybė ir palaima jam, nėra Pasiuntinių Antspaudas, ir pareikšti savo prieštaravimą mokslininkų sutarimui. Dėl to jis prarastų savo populiarumą ir sulauktų tų pačių įžeidimų ir kaltinimų, kurie buvo nukreipti į mane, kai paskelbiau savo nuomonę.
Dabar turiu tik pirmą ir antrą variantus.
Kaip jau minėjau, aš įstojau į pralaimėtą kovą ir tai puikiai žinojau dar prieš į ją stodamas. Tačiau klausimas – ar turėčiau pats užbaigti šią kovą ir vykti į Al-Azharą, kuri galiausiai yra ne mano, o ateinančio pasiuntinio, kurį Visagalis Dievas palaikys aiškiais įrodymais, kurie pakeis žmonių įsitikinimus, kova? Ar turėčiau likti tokia, kokia yra dabar, ir tenkintis knygos išleidimu ir jos paskelbimu savo „Facebook“ puslapyje?
Kelis kartus meldžiausi Istikharai ir prašiau Visagalio Alacho parodyti man kelią, bet vis dar nežinau, kurį kelią pasirinkti. Tikimės, kad išsakysite savo nuomonę ir atsakysite į klausimą: kas nutiks, jei Al-Azharas atmes tai, kas parašyta mano knygoje, jei pasirinksiu antrąjį variantą?