Šiandien apsilankiau Islamo tyrimų komplekse ir Al-Azhar Al-Sharif šeichdome ir įteikiau jiems savo knygos „Laukti laiškai“ egzempliorius. Prie knygos pridėtas laiškas Al-Azhar Al-Sharif šeichui, kuriame rašoma taip:

Jo Eminencijai Didžiajam Imamui, profesoriui dr. Ahmedui El-Tayebui, Al-Azhar mečetės šeichui
Sveikinimai
Dabar pristatau jums didelį mokslinį ir religinį pasitikėjimą keliantį bei asmeninį darbą, kuris rūpi visiems musulmonams pasaulio Rytuose ir Vakaruose. Tai mano knyga („Laukti laiškai“), kurią tikiuosi, kad atidžiai perskaitysite ir išstudijuosite ir nepriimsite jokių išankstinių sprendimų prieš tai ją perskaitę ir nepriėmę sprendimo.
Ši knyga man sukėlė daug rūpesčių dėl mano pastangų surinkti daugybę įrodymų iš Korano ir Sunnos, kad mūsų Mokytojas Muhammadas, ramybė ir palaima tebūnie jam, nėra Pasiuntinių Antspaudas, o greičiau kad mūsų Mokytojas Muhammadas, ramybė ir palaima tebūnie jam, yra tik Pranašų Antspaudas ir kad islamo Šariatas yra galutinis Šariatas, remiantis Visagalio Dievo žodžiais: „Muhammadas nėra nė vieno iš jūsų vyrų tėvas, bet jis yra Dievo Pasiuntinys ir Pranašų Antspaudas. Ir Dievas visada žino viską“ (40).
Ibn Kathir nustatė garsią taisyklę, plačiai paplitusią tarp musulmonų mokslininkų, būtent: „Kiekvienas pasiuntinys yra pranašas“. Tai pagrįsta hadisu: „Žinia ir pranašystė baigėsi, todėl po manęs nėra jokio pasiuntinio ar pranašo“. Savo knygoje įrodžiau, kad šis hadisas nėra mutawatir (nuoseklus) prasme ar žodžiais ir nėra autentiškas. Vienas iš šio hadiso pasakotojų yra Al-Mukhtar ibn Falful, kurį kai kurie žymūs mokslininkai priskyrė prie teisingų, bet turėjo kliedesių. Kiti teigė, kad jis yra vienas iš nepriimtinų pasakotojų, todėl jo hadiso nereikėtų priimti ir neverta daryti pavojingos išvados, kad Pranašas (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos) yra Pasiuntinių Antspaudas. Savo knygoje paaiškinau skirtumą tarp pranašo ir pasiuntinio ir kad nėra sąlyga, jog kiekvienas pasiuntinys būtų pranašas, kaip sakė Visagalis Alachas: „Ir Mes nesiuntėme prieš jus jokio pasiuntinio ar pranašo“. Ši eilutė yra aiškus įrodymas, kad yra tik pranašai ir tik pasiuntiniai, ir nėra sąlyga, kad pasiuntinys būtų pranašas. Todėl nebūtina, kad Pranašų antspaudas tuo pačiu metu būtų ir Pasiuntinių antspaudas.
Kilni eilutė: „Kaip jie gali gauti priminimą, kai pas juos atėjo aiškus Pasiuntinys?“ (13) Tada jie nusisuko nuo jo ir tarė: „Pašėlusis mokytojas.“ (14)“ [Ad-Dukhanas] paaiškina, kad mes laukiame naujo Pasiuntinio atsiradimo, kurio misija nebus pakeisti islamo religiją kita religija, o jo misija bus įspėti žmones apie Dūmų kančias, kurios sukels milijonų žmonių mirtį, kaip aš paaiškinau savo knygoje su daugybe įrodymų, įskaitant Visagalio posakį: „Ir Mes niekada nebaudžiame, kol nesiunčiame Pasiuntinio.“ Ir nepaisant to, kad šis Pasiuntinys bus aiškus, žmonės jį apkaltins beprotybe, ir viena iš pagrindinių šio kaltinimo priežasčių yra ta, kad jis sakys, jog yra Visagalio Dievo Pasiuntinys, ir natūralu, kad jei šis Pasiuntinys pasirodytų mūsų eroje arba mūsų vaikų ar anūkų eroje, musulmonai jį apkaltins beprotybe dėl šimtmečius jų protuose tvirtai įsišaknijusio įsitikinimo, kad mūsų Mokytojas Muhammadas, ramybė ir palaima tebūnie jam, yra Pasiuntinių Antspaudas, o ne tik Pranašų Antspaudas, kaip minima Korane ir Sunnoje.
Milijonai musulmonų mirs neigdami Alacho, Visagalio, Pasiuntinį, ir dėl to Teismo dieną jiems teks labai sunki našta. Tačiau didžiausią naštą teks tiems, kurie leidžia fatvas ir įskiepija žmonėms tikėjimą, be jokių įrodymų Korane ar Sunnoje, kad mūsų Mokytojas Muhammadas, ramybė ir palaima tebūnie jam, yra Pasiuntinių Antspaudas. Dėl to tų, kurie kaltina tą Pasiuntinį, nuodėmė bus prilyginta to, kuris išleido tokią fatvą, nuodėmėms, net jei jis bus palaidotas savo kape po šimtų metų.
Tikiuosi, kad peržiūrėsite šią fatvą prieš perduodami ją mūsų vaikams ir anūkams, kol dar nevėlu. Remdamasis knygos rašymo tyrimais, priėjau prie išvados, kad mes, ir Dievas geriausiai žino, esame ant naujo pasiuntinio, kuris įspės žmones apie pirmąjį svarbų Valandos ženklą – skaidrių dūmų bausmę, pasirodymo slenksčio. Tikimės, kad atidžiai išstudijuosite šią knygą, nepretenduodami į ją išankstinių nuostatų. Ir atversite duris savarankiškam samprotavimui apie tai, kas teigiama mano knygoje, ir neužversite jos, nes jos uždarymas sukels didelę nelaimę, kurios liudininkais tapsime mes, mūsų vaikai ir anūkai.
Prašau, kad spręsdami, ar mano knyga („Laukti laiškai“) atitinka Koraną ir Sunną, nepamirštumėte mūsų vaikų ir anūkų. Kalbant apie mokslininkų sutarimą, pripažįstu, kad mano knyga prieštarauja musulmonų mokslininkų sutarimui dėl jų tikėjimo Ibn Kathiro valdymu. Neprašau jūsų paneigti musulmonų mokslininkų sutarimo, bet prašau mano idžtihadą vertinti kartu su kitų musulmonų mokslininkų idžtihadu ir įtraukti mano nuomonę į Al-Azhar Al-Sharif pripažįstamų teisinių nuomonių sąrašą, kad neužtrenktume durų jokiam pasiuntiniui, kurį Visagalis Alachas mums atsiųs ateityje, kaip teigiama Korane ir Sunnoje.
Prašome Visagalio Dievo parodyti mums tiesą kaip tiesą ir suteikti mums gebėjimą ja sekti, o melą parodyti kaip melą ir suteikti mums gebėjimą jo išvengti. Jis gali viską, ir visa šlovė priklauso Dievui, Pasaulių Viešpačiui.
Knygos „Lauktos žinutės“ autorius
Tamer Mohamed Samir Mohamed Badr