Kai buvau jaunas, mokiausi vidurinėje mokykloje, gražiausia mano mėgta spalva buvo mėlyna. Mane nustebino, kad danguje medžiai ir ūkiai yra žali. Apskritai man žalia spalva nepatiko, kol sapne nepamačiau regėjimo, tarsi klaidžiočiau po dangų, ir pamačiau, kad medžiai ir pasėliai žali, bet ne tokie, kokie yra žalia spalva ir jos atspalviai, kuriuos pažįstame žemėje, o žalia spalva, gražesnė už mėlyną ir bet kurią kitą spalvą, kurią žinojau visą savo gyvenimą. Tai buvo graži ir keista žalia spalva, kurios neįmanoma apibūdinti, todėl tuo metu žinojau eilutės „Ko akis neregėjo ir ko ausis negirdėjo“ prasmę.
Štai ką mačiau tik apie spalvas, tad kuo man rūpėtų, jei pamatyčiau rūmus, upes ir gražias moteris?
O Dieve, suteik mums aukščiausiąjį rojų